~....įrašas kurį įrašė Danielis sąsiuvinyje, kai Urtė nuėjo į tualetą lėktuve....~

Mano gyvenimas nebėra toksai, dėka Urtės. Ačiū jai. Ir taip, aš nesakiau net Urtei, bet turbūt kai ji grįš iš tualeto pasakysiu. Aš grupės DJ89 narys su visa savo komanda iškovojome 1 vietą gatvės šokių turnyre, apie tai kol kas niekas nežino, nes mes buvome šiek tiek per jauni jame dalyvauti, todėl susitarėme niekam nesakyti, bet dabar, manau būtų pats metas pranešti tai Urtei...
Myliu ją. 

26 Įrašas

Aš nieko nelaukęs išlipau iš lovos. Jau ketinau daryti duris, bet veidrodyje pamačiau kad aš esu tik po šortais. Greitai apsimoviau džinsus ir marškinius.

-Kostai! ,-sušukau lipdamas laiptais.

-Kas yra? ,-jo balsas atsklido iš svetainės. Aš nuėjau į svetainę.

-Kostai, kada sakiai išvažiuosi? ,-Aš nusišypsojau.

-Po 2 savaičių. ,-Jis sėdėjo ant sofos ir gurkšnojo kavą ir šypsojosi.

 ką jis taip anksti čia daro? Bet tai ne esmė.

-Aš vykstu kartu. ,-tepasakiau ir išėjau iš svetainės.

-Kaip tavo nuomonė pasikeitė taip greitai? ,-jis šypsojosi

-Aš ją sugebu keisti. ,-sušukau ir nuėjęs į virtuvę, ieškojausi ką nors valgomo.

-Pranešiu tavo mamai. ,-jis atėjo į virtuvę. –Ko nori pusryčiams?

-Ką nors valgomo. ,-tepasakiau ir atsisėdau ant kėdės.

-Kepsniai tiks? ,-jis pažiūrėjo į šaldytuvą.

-Taip. ,-aš buvau geros nuotaikos.

~PO DVIEJŲ SAVAIČIŲ~

-Danieli, tu kaip mergaitė, ką tu ten taip ilgai darai? ,-Kostas šaukė iš pirmo aukšto.

Aš niekur negalėjau rasti savo dienoraščio.

-Sakiau tuoj! ,-užrėkiau ant jo, ir po stalu bandžiau ką nors rasti.

-Ir kur ta kalė galėjo jį nukišti? ,-sumurmėjau pats sau ir pažvelgiau pro langą, dar tik aušo.

-Jeigu nenusileisi mes pavėluosim.!

Atsidariau spintą, ji buvo tuščia, apžiūrėjau stalčius, kur jis gali būti? Nuėjau į darbo kambarį, čia nieko neradau.

-Danieli, jūs pavėluosit! ,-šį kartą šaukė mano mama.

Aš nusileidau į apačią.

-Taigi sakiau tuoj. ,-piktai pažiūrėjau į motiną.

-Važiuojam, tučtuojau. ,-piktai pasakė Kostas ir nusišypsojęs mano mamai, ją apkabino atsisveikindamas.

-Ačiū tau Kostai, neįsivaizduoju ką būtume darę be tavęs. ,-ji nusišypsojo ir paleido Kostą.

-Na ką jūs, nėra sunku prižiūrėti šitą neklaužadą. ,-Jis pašiaušė man plaukus aš nusukau akis nuo jo, mes buvom susitarę, kad nesipyksime prie motinos akių, bet tai per daug sunku.

-Oi, Danieli, pasiilgsiu tavęs. ,-Mama apkabino manę.

-Aš ir tavęs mamą. ,-apkabinau ir ją.

-Sėkmės jums. ,-Ji paleido manę.  –Nieko neužmiršai Danieli? Gerai pagalvok. ,-ji pažiūrėjo į manę šypsodamasi. Man buvo keista matyti ją tokią nuvargusią ir nusiverkusią, ji grįžo namo prieš savaitę, ir aš vos ją atpažinau.

-Ne. ,-teatsakiau ir nusišypsojau. –Nu ate, mama,- dar vis šypsojausi ir dariau duris, kai mano žvilgsnis nukrypo prie sumestų daiktų, kur kažkada buvo išdaužtas langas. Mano dėmesį patraukė numesti keli sąsiuviniai, pakėliau juos.

-Kas čia? ,-paklausė mama

-Nežinau.

Atverčiau sąsiuvinius, tai buvo kažkoks keistas sąsiuvinis, lyg ir dienoraštis, bet ne mano. Atverčiau kitus sąsiuvinius, jie buvo tik prirašyti matematikos sąsiuviniai.

-Šiukšlės, -tepasakiau ir numečiau jas atgal į krūvą, pasilikau tik vieną, kuris buvo panašus į dienoraštį.

Atsisveikinę su mano mama, pagaliau įsėdome į mašiną. Kostas atsisėdęs į vairuotojo vietą keistai į manę pažiūrėjo.

-Ko tu ieškojai? ,-paklausė.

-Sąsiuvinio. ,-atsakiau.

-radai?

-ne.

-o tai kas čia?

-nežinau.

-tai kam ėmei?

-koks tavo reikalas? ,-užrėkiau ant jo. Pagaliau buvom prie Urtės namų. Urtė važiuoja kartu su mumis, nes mes su Urte išprašėme jos tėvų. Aš išlipau iš mašinos.

-Labas Urte,- aš ją apkabinau ir pabučiavau ją. Ji atsakė tuo pačiu.

-Daug daiktų vešies? ,-paklausiau su šypsena veide.

-Na tiek kiek man jų reikia. ,-ji taip pat nusišypsojo.

Aš pakėliau jos lagaminus ir įdėjau į bagažinę.

-Viskas? ,-paklausiau.

-Dar viena tašė namie, tuoj ateisiu. ,-ji nusišypsojo.

Aš uždariau bagažinę, nes joje vietos nebebuvo ir patraukiau link jos namų.

-Eime. ,-Urtė pasakė išbėgdama ir pastvėrusi man už rankos, mes nubėgome į Kosto mašiną.

-Važiuojam? ,-paklausė Kostas, kai įlipom į mašiną.

-Taip, jau viskas. ,-Urtė nusišypsojo.

Mes pradėjome važiuoti į oro uostą. Mašinoje šnekėjausi tik su Urte, atvykę į oro uostą įsėdome į lėktuvą, aš sėdėjau kartu su Urte.

-Kas čia per sąsiuvinis? ,-ji paklausė tada, kai kaip tik aš pasiruošiau jį skaityti.

-nežinau, radau jį namie, ir jis buvo panašus į kažkieno dienoraštį, -nusišypsojau.

Įsidėjau jį atgal į kuprinę. Kai Urtė užmigo ant mano peties, aš atsiverčiau sąsiuvinį ir pradėjau skaityti.

Jame buvo parašyta: O TAVO GYVENIMAS NĖRA ŠŪDINAS.

Atverčiau kitą puslapį, ir pamačiau labai pažystamą rašyseną, tik nelabai supratau kieno. Pervertęs kelis puslapius, pamačiau savo dienoraščio kelis lapus, nustebau, bet ir nusišypsojau.

-O tavo gyvenimas kažkada buvo toks? ,-paklausė Urtė, pasirodo ji  nebuvo visiškai užmigusi.

-Buvo, bet nebėra kai aš su tavimi. ,-aš ją pabučiavau ir ji atsakė tuo pačiu, šis bučinys buvo kitoks nei įprasti mūsų bučiniai, gal dėl to, kad kiek aš kartų ką nors miegau, niekada nemylėjau taip stipriai kaip dabar? Nežinia.

25 įrašas

-O tu atrodai gan juokingai. ,-jis šyptelėjo ir mašina pajudėjo. Po keleto minučių, buvome namie.

Grįžęs namo, tiesiu taikiniu nuėjau į savo kambarį. Atsisėdau ant kėdės esančios prie stalo.

-Kaip jie galėjo išsiskirti?,-susiraukiu ir žiūrėjau į lubas.

Tuo metu kažkas sukniaukė prie mano kambario durų, atsistojęs jas atidariau.

-Pūki, esi alkanas? ,-nusišypsojau.

Nulipau laiptais žemyn, atsigręžiau, Pūkis manę sekė iš paskos. Nuėjęs į virtuvę apsidairiau, Kosto čia nebuvo, ačiū Dievui, pamaniau. Atsidaręs spintelės durelės išėmiau kačių ėdalą ir įbėriau į Pūkio lėkštutę, tai padaręs ruošiausi eiti atgal į savo kambarį.
-Danieli? ,-Kostas išėjo ką tik iš dušo, nes jo plaukai buvo šlapi, jis žiūrėjo į manę gan su keistu žvilgsniu.

-Kas yra?

-Atsiprašau, kad tau nepasakiau visko ankščiau. ,-jis susidėjo rankas ant krūtinės ir atsirėmė į duris. Aš į jį pažvelgiau ir patraukiau link savo kambario Įėjęs į kambarį, pasižiūrėjau į veidrodį, mano veidas atrodė siaubingai, nuėjau į vonią nusiprausti. Išėjęs iš dušo pamačiau, kad praleistą skambutį. Pažiūrėjau kas skambino, tai buvo Urtė.
-įdomu ko ji norėjo? ,-paklausiau pats savęs ir atsiguliau ant lovos. Užmigau gan greitai.

Manę prikėlė skambutis, pagaliau susiradęs telefoną pakėliau jį.
-hm? ,-išleidau kažkokį neaiškų garsą.

-Danieli, atsiprašau jei prižadinau. ,-aš užsimiegojęs, nesupratau kas skambina.

-aha ,-išstengiau pasakyti.

-čia aš Urtė. ,-girdėjau kaip ji nusijuokė, aš atsimerkiau.

-Labas Urte, -pasakiau

-Labas rytas, Danieli.

-Kiek dabar valandų?

-Po 7.

-ryto? ,-paklausiau gan kvailai.

-Ne vakaro. ,-pasakė ji su sarkazmu. ,-aišku, kad ryto.

-Aaa. ,-išstenėjau.

-Danieli, aš norėjau tavęs kai ko paprašyti..

-Taip? ,-šį kartą atsisėdau ant lovos.

-Ar vis dėl to, galėtum vykti kartu su manimi?

Kurį laiko nieko neatsakiau, aš nenumaniau ką pasakyti, jeigu sutikčiau su ja vykti kartu, tai reiškiasi man tektų vykti kartu ir su Kostu, o aš labiausiai nekenčiu Kosto.

-Na jei nenori aš suprantu, atsiprašau, kad pažadinau. ,-Urtės balsas buvo keistas.

-ne, Urte. ,-aš atsakiau, gan greitai. ,-Aš sutinku važiuoti kartu su tavimi. ,-aš šypsojausi.

-Tu tikras?

-Taip. ,-nusijuokiau.

-Ačiū, Danieli. Tai susitiksim.

-Taip.

-Iki. ,-ji tai pasakiusi padėjo ragelį.

Aš nieko nelaukęs išlipau iš lovos.

24įrašas

-Mes norėjome tavęs paklausti. ,-Pažvelgiau į Urtę ir pamačiau, kad ji žiūri į savo namo duris. –Na aš norėjau tavęs paklausti. ,-pridėjau.

-Klauskit. ,-Kostas dar vis kalbėjo su piktu balsu.

-Kai tu sakiai, kad vyksi į kitą šalį, omenyje turėjai Japoniją?,-Paklausiau žiūrėdamas į jį. Kostas buvo nenuspėjamas, negalėjai suprasti apie ką jis galvoja.

-Taip. ,-jis atsakė per daug ramiai, ir man tai nepatiko.

-Tai galėtum paaiškinti išsamiau? Ką visą tai reiškia? Kodėl būtent į Japoniją ir iš kur žinai, kad Urtė žada išvykti taip pat?

-Danieli. ,-Jis atsakė ramiai. –Jau vieną kartą buvai Japonijoje, argi ne taip? Atsimeni kokių reikalų aš ten turėjau?

-Na taip..,-pažvelgiau į Urtę, ji pažvelgė į manę ir nusišypsojo.

-O iš kur žinote, kad aš planuoju išvykti? ,-Urtė paklausė Kosto linksmai.

-Na tu turėtum paklausti savo tėčio, jis tau turėtų paaiškinti. ,-jis jai nusišypsojo.

-Na gerai, o kodėl tu man siūlei važiuoti kartu? ,-paklausiau šiek tiek piktai.

Kostas atsisėdo ant tos pačios supynės kur prieš minutę aš sėdėjau su Urte.

-Na, jeigu tau patinka Urtė, manyčiau tu norėtum vykti kartu. ,-jis pasakė tai labai ramiai.

-Tai nieko nepaaiškina, -piktai iškošiau pro dantis.

Urtė žiūrėjo į manę.

-Tu žinai, kad tavo draugas Lukas.. ,-pradėjo Kostas, bet aš jį nutraukiau.

-Tik nepradėkime apie MANO DRAUGĄ LUKĄ. ,-pabrėžiau piktai.- man jis joks draugas, ir visai prie ko čia jis?

-Manau pokalbį turėtume pratęsti kur nors šilčiau, čia žvarboka.

-Tiesiog atsakyk į klausimą. ,-sumurmėjau.

Kostas pažvelgė į manę.

-Na gerai. ,- pasakė jis. – Aš tau pasiūliau važiuoti kartu, nes tavo tėvai išsiskyrė ir jie tau to nesako. Ir taip viskas išėjo, kad aš tai žinau. ,-jis stebėjo mano veidą, aš norėjau jį pertraukti, bet jis to  neleido. – Jie grįš po dviejų savaičių ir tada jie žada tau tai pasakyti, tavo tėtis nori, kad tu gyventum su juo. Tavo mama žino, kad aš greitu laiku išvažiuosiu į Japoniją ir manęs paprašė, kad vežčiaus kartu tave, tu žinai gerai, kad tavo mama ir tėtis nieko nenutuokia apie praėjusius įvykius. Jie mano kad tau čia puikiai sekasi kartu su manimi. Aš negalėjau tavo mamai prižadėti, kad vyksi kartu, nes jeigu tu nenorėtum, aš tavęs neverčiau. Sekančią dieną sužinojau, kad į Japoniją taip pat vyksta Urtė, o jūs gerai sutariat. tai pasakiau tavo mamai, ji apsidžiaugė ir paprašė tau nesakyti apie tai ką aš sakau dabar, bet aš to neprižadėjau, tad jos neapgavau. ,-Jis atsikvėpė.

Aš stovėjau ir žiūrėjau į Kostą.

-Mano tėvai išsiskyrė? ,-Aš nesupratau kas vyksta. –Jie išvyko darbo reikalais ir po to pasiliko kartu, tai kaip jie galėjo išsiskirti per tokį trumpą laiką?

-Tiesiog tavo tėtį paviliojo kita moteris. ,- Jis žiūrėjo į manę rimtu žvilgsniu.

Aš pažvelgiau į Urtę, ji tylėjo ir žvelgė į dangų. Ir kodėl jos būvimas šalia mane nuramina?.

Kostui suskambo telefonas. Jis neatsiliepė, jis tiesiog jį ignoravo, ir manę tai nervino labiau, negu tai, kad tėvai išsiskyrė.

-Urte, susitiksime rytoj. ,-aš apkabinau ją, o ji apkabino atsisveikindama manę. Aš ėjau tolyn nuo jos namų, norėjau nebematyti Kosto. Kas jis toks, kad jis mane prižiūri? Kodėl mano mama juo pasitiki? Kas vapšė dedasi? Patraukiau link namų, lyg turėčiau kur daugiau eiti.

-Danieli! ,-tai buvo Kostas. Nežinau kaip, bet jis mane sustabdė ir įtempė į mašiną, tikrąją to žodžio prasme. Iš pradžių aš nesipriešinau, bet po to nesusilaikiau..

-Ką tu manai darąs?! ,-užrėkiau, atsistojau ir trenkiau jam. Jis susiraukė. Užsuko man ranką, aš jam vis tiek trenkiau į pilvą, jis susilenkė, bet nepaleido mano rankos.

-Kada baigsis tavo mergaitiškas mušimasis? ,-jis paklausė su pasišiepusia šypsenėle veide. Jis atsistojo ir trenkė man į veidą. Jutau kaip burna užsipildė kraujo. Aš nebesipriešinau o jis tiesiog atidarė mašinos dureles.

-Lipk. ,-tai buvo jo pikčiausias balsas, kokį tik buvau girdėjęs. Aš nepaklusau, bet jis paėmęs man už rankos, įtempė į mašiną ir uždarė dureles, aš nebesipriešinau. Jis įlipo į mašiną, užvedė variklį ir pasižiūrėjo į mašinos veidrodėlį.

-Trenktas vaike, mano veidas kainuoja. ,-jis apsižiūrėjo ta vietą į kurią kažkaip sugebėjau pataikyti.

Aš nusišypsojau.

-O tu atrodai gan juokingai. ,-jis šyptelėjo ir mašina pajudėjo. Po keleto minučių, buvome namie. 

23 įrašas

Kostas įėjo į mano kambarį

-Mes turime pasikalbėti. –Jo balsas buvo ramus, bet žvilgsnis piktas. Jis žiūrėjo į manę taip, lyg jis matytu kiaurai manę ir žinotų ką aš galvoju.

-Aš su tavimi neturiu apie ką kalbėti. ,-numykiau ir atsisėdau ant kėdės.

-Bet užtat aš turiu. ,-Kostas buvo rimtas, paprastai jis būtų nusišypsojęs, bet šį sykį, jis nenusišypsojo.

Aš tylėjau ir susinėriau rankas už galvos. Kostas atsisėdo ant mano lovos.

-Kai aš tau sakiau, kad aš turėsiu išvykti, klauseisi manęs? ,-jis pakėlė akis ir pažvelgė į manę, aš atlaikiau jo žvilgsnį.

-Nepamenu.,-nusižiovavau.

-Aš noriu, kad tu vyktum kartu su manimi. ,-jis dar vis žiūrėjo į manę.

-Kodėl turėčiau vykti kažkur su tavimi? ,-nusižiovavau, nors buvau sutrikęs, ėmė pyktis.

-Tau Urtė nieko nepapasakojo?

-Ne, o turėtų? ,-pažvelgiau į jį.

-Ji taip pat išvyksta.

-Kur? ,-Paklausiau šiek tiek sunerimęs.

-Tu turėtum jos paklausti pats. ,-jis tai pasakė, šiek tiek su nusiminusiu balsu. Nustebau. Tai jam nepriimtina.

-Nors koks skirtumas kur ji išvažiuoja?

-Tai tau ji tikrai nieko nesakė. ,-Kostas pakilo, priėjo prie manęs ir uždėjo rankas man ant pečių.

-Kaip ir sakiau. NE. ,-suraukiau antakius.

Kostas nusišypsojo ir išėjo iš mano kambario. Ir kodėl jis kiekvieną kartą taip daro?! Debilas..

Aš atsiguliau ant lovos, iš galvos vis neišėjo Kosto žodžiai. Pasiėmiau telefoną ir parašiau Urtei žinutę.

„Labas Urte, kaip laikaisi?

                                        Danielis“

Atsakymą gavau iš karto.
 „Tik pažiūrėkit, kas mane prisiminė. (šypsenėlė) aš laikausi gerai, o kaip pats?

                                                                                                                          Urtė“

Jei viskas gerai, tai ką tas lopas Kostas, nusišneka??

 „Net pats gerai nežinau. (šypsenėlė) Nenorėtum susitikti?

                                                                                        Danielis“

Ir kodėl aš taip parašiau... Jau po 9.20min. ji tikrai nesutiks.. Jos atsakymą gavau po 5minučių.

„Jau pakankamai vėlu, argi ne taip?

                                                          Urtė“

Ir ką aš sau galvojau, aišku, kad jau per vėlu.. Bet aš turėjau sumanymą ir gan neblogą, manyčiau.

„Aš pas tave atvažiuosiu (šypsenėlė), sutinki?

                                                              Danielis“

Persiverčiau lovoje ant kito šono ir gavau skubų atsakymą.

„Ok.

      Urtė“

Perskaitęs nusišypsojau ir nuėjau į apačią.

-Kostai?! ,-Užšaukiau, besišypsodamas kaip vaikas ir įžengiau į svetainę, kurioje buvo Kostas.

-Kas yra? ,-Kostas pakėlė akis, jis buvo rimtas.

-Tu man sakiai pasišnekėti su Urte, tai taip išėjo, kad pirmą kartą paklausiau tavo patarimo ir dabar tu turi manę iki jos nuvežti. ,-Dar vis šypsojausi kaip vaikas- su didele šypsena.

-Ne per vėlu? ,-Jis pažiūrėjo į laikrodį.

-Dar saulė šviečia, nematai? ,-parodžiau pro langą į mėnulį.

Kostas tik nusišypsojo, išjungė televizorių ir pasiėmė savo mašinos raktelius. Aš užsikėliau sau ant galvos rankas ir nusekiau paskui Kostą, buvau patenkintas.

-Tu atrodai, kaip mažvaikis.

-Pasakė didelis kūdikis.. ,-nusukau žvilgsnį nuo jo ir pažvelgiau į šoną.

-Eime, kol ta tavo saulė nenusileido. ,-jis nusišypsojo ir mes išėjome iš namų.

Aš žinojau kur gyvena Urtė, bet atrodo, kad Kostas žinojo taip pat, kadangi man nereikėjo sakyti, kur jam važiuoti. Aš sėdėjau šalia Kosto, priekinėje sėdynėje. Miesto gatvės buvo nušviestos žibintų šviesomis. Gražus vakaras. Aš neišmanau apie romantiką, bet manyčiau, kad tai romantiška.

-Atvažiavom.

Aš apsižiūrėjau, mes jau buvome prie Urtės namų. Urtė sėdėjo lauke ant suoliuko, pamačius manę, ji nusišypsojo ir pamojavo ranka.

-Tavęs palaukti, ar paskambinsi kada reikės parvešti? ,-Kostas pažvelgė į manę, aš jau dariau mašinos dureles.

-Paskambinsiu.

Vos tik išlipau iš mašinos ir uždariau duris, Kostas išvažiavo, jis nuvažiavo kita kryptimi, bet man tai nelabai ir rūpėjo.

-Labas, Urte. ,-Pasisveikinau eidamas link jos. Jos namai buvo gan dideli, ėjau takeliu vedančių link namo durų, kiemas atrodė gan mažas, bet jis puikiai atrodė su krepšiniu ir keliomis gėlėmis. Prie įėjimo pastebėjau gėlių vazonus ir kelias statulas nykštukų. Atrodė juokingai, bet įdomiai. Prie įėjimo taip pat buvo trivietė supynė, ant kurios sėdėjo Urtė.

-Labas. ,-Urtė nusišypsojo, apžiūrinėdama manę.

Aš priėjau prie jos.

-Galima atsisėsti šalia, panele? ,-paklausiau gan mielai ir linksmai.

-Žinoma, prince. ,-ji nusišypsojo. Aš prisėdau šalia. –Tai apie ką norėjai pasikalbėti? –paklausė Urtė ir žvilgtelėjo į manę.

-Tu nežadi kažkur išvykti, greitu laiku arba vasara? ,-pažvelgiau į ją.

-Na taip, bet iš kur tu žinai? ,-ji nusišypsojo. –Beje, kas tave atvežė? Girdėjau, kad tavo tėvai išvykę.

-Ponas Debilas, padarė paslaugą ir atvežė manę. ,-nusišypsojau. ,-Tas pats Debilas, man ir pasakė, kad tu žadi išvykti.

-Tik nesakyk, kad tas Ponas Debilas yra mūsų istorijos mokytojas, Kostas? –Ji žiūrėjo į manę ir juokėsi.

-O tu esi teisi, miledi. ,-Nusijuokiau ir aš.

Mes juokėmės gan ilgai, kol aš nenutraukiau juoko „bangos“.

-Tai kur tu žadi išvykti?

-Į kitą šalį. ,-ji nusuko žvilgsnį nuo manęs. Urtė atrodė gundančiai. Ji buvo apsivilkus aptemtus džinsus ir juodą švarkelį-jai tai labai tiko.

-Į kokią šalį? ,-Aš nenuleidau žvilgsnio nuo jos.

-Į Japoniją.

Man „iššoko akys ant kaktos“.

-Kodėl, kodėl būtent ten? ,-tikėjausi blogiausio.

-Mano tėvai domisi Japonija, ir tėtis studijavo Japonų kalbą gan ilgą laiko tarpą, ir dabar jis ten susirado darbą. Jis nori pabandyti ten dirbti, jei nepavyks grįšim... ,-Ji pažiūrėjo liūdnu žvilgsniu į manę. –Bet kodėl tu to klausi, Danieli?

-Na.. Tas Ponas Debilas, nori, kad aš vykčiau kartu su juo. ,-Aš žiūrėjau į Urtę, pastebėjau, kad ji nesuprato manęs.

-Kaip tai? ,-paklausė.

-Aš net pats gerai nežinau, iš pradžių aš nesutikau, bet po to jis pasakė, kad tu taip pat važiuosi į tapačią šalį... ,-aš jaučiausi keistai kalbėdamas apie tai su mergina.

-Bet tavo tėvai, kaip jie? ,- ji dar vis nieko nesuprato, taip pat kaip ir aš nieko nesupratau.

-Aš pats to nežinau, jam kažkas užplaukė. ,-Atsikvėpiau ir atsirėmiau nugara į supynės atlošą. Iš po lėto supomės.

-Gal jo paklauskime?

-Jis išvažiavo.

-Kur?

-Nežinau, žinau tik tiek, kad tikrai ne namo. ,-nusišypsojau ir pridėjau – lyg man rūpėtų.

-Paskambinkim jam?

-Kam?

-Kad suprastume, ką nors daugiau.

Aš nusišypsojau.

-Gerai.

Išsitraukiau telefoną ir surinkau Kosto numerį.

-Klausau? ,-Kostas pakėlė ragelį, girdėjo šurmulys, jis tikrai ne namie.

-Gali jau atvažiuoti.

-Gerai, tuoj būsiu.

Jis padėjo ragelį.

-Na kaip? ,-pasiteiravo Urtė.

-Sakė tuoj atvažiuos. ,-Pažvelgiau į Urtę, ji atrodė sušalusi. Na tiesa, lauke buvo gan šalta. Aš apkabinau ją per pečius. –Šaltas vakaras. ,-Nužvelgiau žvaigždes. Iš jos kiemo puikiai matėsi grįžulo ratai.

-Taip. ,-Urtė nusišypsojo, ji nebuvo drovi ir tai mane pralinksmino. Aš pats nustebau kai ji pati apkabino manę.

Mes tylėjome ir žiūrėjome į žvaigždes. Urtė pridėjo savo galvą man ant krūtinės. Aš nusišypsojau. Mes žiūrėjome į žvaigždes ir laukėme.

 -Danieli, jau galime važiuoti. ,-Mes abu pašokome. Kostas mus baisiai išgąsdino. Ir ne tik tai, jo balsas buvo piktas, bet veidas ramus, tai nieko gero nežada.

-Mes norėjome tavęs paklausti. ,-Pažvelgiau į Urtę ir pamačiau, kad ji žiūri į savo namo duris. –Na aš norėjau tavęs paklausti. ,-Pridėjau.

-Klauskit. ,-Kostas dar vis kalbėjo su piktu balsu.

Sekantis įrašas bus įkeltas 2012-09-14d.  (Penktadienį).
Jis bus šiek tiek ilgesnis nei praeitas įrašas.

22įrašas

-Aš tau sakiau taip nesielgti. ,-Jis tai pasakė tyliai man į ausį ir trenkė dar kartą. Bet šį sykį, silpniau.

Aš likau gulėt ant jo kumščio, netekau jėgų ir noro priešintis.

-Atsiprašau. ,-sukuždėjo Kostas ir pakėlęs manę, nunešė į svetainę ir paguldė ant sofos.

Jis išėjo iš svetainės ir po kelių minučių, aš atsikėliau. Pilvą skaudėjo baisiai, bet nenorėjau čia gulėti ir nieko nedaryti. Vos tik pakilau nuo sofos, Kostas grįžo į svetainę.
-Ar tau viskas gerai? ,-jis meiliai nusišypsojo.

Aš į jo klausimą neatsakiau, net nepažiūrėjau į jį. Sunkiai nuėjęs į koridorių, pasiėmiau numestąją kuprinę ir pasižiūrėjau į ant sienos kabantį laikrodi. Po 7.40. Jaučiausi keistai, galva svaigo, tikiuosi jis nieko nebus pridėjęs į pusryčius. Nuėjau prie laukinių durų, bet Kostas mane sulaikė, aš net nepajutau, kaip jis prisiartino prie manęs.

-Aš tave nuvešiu. ,-jis sugriebęs man už peties, atsuko mane į save.

-Aš galiu pats nueiti. ,-pasakiau su pykčiu balse, benusukdamas akis į šalį.

Kostas manęs neklausė, pasiėmė ant spintelės padėtus raktus ir apkabino manę. Elgiausi neutraliai. Nemasčiau aiškiai ir man neberūpėjo šią minutę ką jis daro. Tik prisiminiau vakar vakarą.

-Iš kur tu..

Jis mane pertraukė.

-..žinau apie tai ką tu veikei? ,-jis nusišypsojo, paleido mane ir atrakino namo duris.

-Taip. ,-piktai atsakiau. Pradėjau atsigauti ir po truputį mąstyti.

-aš gi tave prižiūriu, kaip galėčiau nežinoti tokių dalykų? ,-jis tai pasakė su pašaipėle balse.

Kostas atidarė duris ir išėjome iš namų. Įlipę į mašiną, patraukėm link mokyklos. Mašinoje buvo tyla.

-Tau sakiai reikia naujo telefono? ,-Nutraukė tylą Kostas.

-Taip.

Kostas nusišypsojo. Atvažiavę į mokyklą, pirmutinis išlipau iš mašinos ir patraukiau link tvarkaraščių, aš per didelis tinginys atsiminti savo pamokas. Pirma Biologija, nuostabu.. Nuėjęs link kabineto, pamačiau prie jo stovinčius Urtę ir Luką.

-Vėl tu suski, čia? ,-nusišypsojau kaip man pridera.

-Labas Danieli. ,-Urtė pasisveikino šiek tiek piktokai. Lukas nuėjo šalin.

-Labas Urte. ,-Nusišypsojau.
Biologijos pamoka praėjo, itin greitai, po jos buvo Chemija,Muzika,Matematika,Geografija,Dailė.

Į dailę net nėjau, pabėgom su Laurynu.
-Kodėl nemėgsti to bičo Luko? ,-Paklausė Laurynas.

-Per daug gėjiškas jis. ,-nusišypsojau.

-Pasakyčiau ta patį. ,-jis nusijuokė ir patraukėm savo keliais.
Parėjęs namo Kosto neradau ir ačiū Dievui. Vos įžengęs pro duris, pamačiau Pūkį gulinti ant kilimėlio. Manę pamatęs sumiaukė. Aš įpyliau jam pieno, rasto šaldytuve ir nuėjau į savo kambarį.
Atsiguliau ant lovos. Jaučiausi kažkaip prastai, nepajutau kaip užmigau.

-Danieli, kelkis, vakarienė paruošta. ,-Aš atmerkiau akis ir pamačiau Kostą stovinti šalia mano lovos ir besišypsantį.-Kelkis, ką naktį veiksi? ,-jis šypsojosi, bet neatrodė, kad būtų geros nuotaikos, tai nieko gero nežada..

Aš atsikėliau nesiginčijęs ir nulipau laiptai žemyn į virtuvę. Ant stalo buvo sudėtos lėkštės. Priėjęs arčiau stalo pamačiau lėkštėse esančius kepsnius, salotas, bulvytes fri ir prie lėkščių po stiklinę kažkokio gėrimo. Atsisėdau ir pradėjau valgyti.

-Skanu? ,-Kostas bevalgant paklausė.

-Esu valgęs ir blogiau. ,-numykiau bekramtydamas. Jis toliau šypsojosi.

Kostas atsistojo, nuėjo iki prieangio ir po kelių minučių grįžo į virtuvę. Aš tuo pačiu metu baigiau valgyti ir pakilau nuo stalo.

-Danieli, tu prašei šito? ,-Jis paklausė paduodamas man topo centro maišiuką.

-Kas tai? ,-paklausiau mieguistai, beimdamas maišiuką.

-Pasakyk ar tiks, jei ne pakeisiu. ,-Kostas šypsojosi ir nebegalėjau suprasti kas jam darosi. Turėjau nuojauta, kad jis piktas.

Atidariau maišiuką ir jame pamačiau dėžutę, išėmęs ją, pastebėjau, kad tai telefonas „Samsung i9100 galaxy SII“ Prastesnis nei turėjau, bet ne toks jau ir blogas.

-Tu čia jį man nupirkai? ,-paklausiau idiotiškai, nes negalėjau patikėti, kad Kostas nupirktų man tokį telefoną, tikėjau, kad jis gan brangus.

-Jeigu būčiau pirkęs sau, tada tau nebūčiau davęs. ,-jis nusišypsojo ir nuėjo plauti lėkščių.

Aš nenorėjau jam sakyti žodžio „ačiū“ ir nežinojau kaip pasielgti, aš nesitikėjau, kad jis tikrai nupirks man telefoną. Jis man buvo kaip tėvas, tik netgi geresnis kartais.. Aš nuėjau į svetainę ir atsisėdau ant sofos, išėmęs iš dėžutės telefoną, įsijungiau jį ir įsidėjau kortelę. Kostas atėjęs į svetainę, atsisėdo šalia ir įsijungė televizorių.

-Danieli, greitai baigsis mokslo metai ir aš turėsiu išvykti. ,-Jo balsas buvo ramus.

-Greičiau jie baigtųsi. ,-sumurmėjau.

-Kaip telefonas? Tinka?

-Aha. ,-truputi palaukęs pridūriau. ,-ačiū. ,- atsistojau ir nuėjau į savo kambarį.

Kostas atėjo į mano kambarį.

-Kas yra? ,-paklausiau, gan susinervinęs.

-Mes turime pasikalbėti. –Jo balsas buvo ramus, bet žvilgsnis piktas. Jis žiūrėjo į manę taip, lyg jis matytu kiaurai manę ir žinotų ką aš galvoju.