15įrašas

Vos tik išlipęs iš taksi drožiau namo, ir buvau priblokštas, ką radau pašto dėžutėje.

Radau penkis laiškus ir kažkokį paketą. Pasiėmiau juos ir ėjau link durų. Kostas jas atrakino ir aš įėjau į vidų. Nusimoviau batus ir nuėjęs į svetainę kritau ant sofos. Buvau pervargęs.

-Iš kur tiek daug laiškų? ,-Kostas nusišypsojo ir nuėjo į virtuvę.

Aš į jį nusekiau piktu žvilgsniu. Pasiėmęs laiškus, pradėjau juos žiūrinėti.

-Sąskaita, sąskaita, reklama, reklama ir laiškas nuo... ,-Tėvų? Atplėšiau voką, jame buvo atvirutė.

   Danieli,

Tikiuosi laikaisi gerai, aš r tėtis grįšime tik po gero mėnesio. Taip susiklostė reikalai. Mes paprašėme, kad tave prižiūrėtų  mokytojas Kostas, tad lauk mūsų grįžtant!

 Su meile Mama ir Tėtis.

Mane visą mėnesį turės prižiūrėti KOSTAS?!!! Už ką man taip?.. idiotų šeimynėlė..

Padėjau visus laiškus ant staliuko ir atsigulęs ant sofos, įsijungiau televizorių. Kostas įėjo į kambarį, ant stalo padėjo du puodelius kavos ir grįžo atgal į virtuvę. Netrukus parėjo ir ant stalo padėjus du kepsnius su sūriu.

-Čia tu pagaminai? ,-susidomėjau ir atsisėdau.

-Taip. ,-Jo neįmanoma suprasti, nuotaika keičiasi kas sekundę..

Mes pradėjome valgyti, manę jis net prie kavos pripratino.. O kepsniai tikrai buvo skanūs, jis moka skaniai gaminti. Kostas pavalgė pirmas, atsistojo, nunešė lėkštes ir ėjo link laukinių durų. Mačiau, kad jis movėsi batus ir užsimetė savo striukę. Įdomu.. kur tas idiotas galėtų eiti? Gal pagaliau grįš į savo namus?.. Jis nieko nesakęs išėjo. Durys užsidarė.

-Pagaliau.,- Nuėjau į savo kambarį, kambarys buvo toks pats kokį palikau. Ant lovos gulėjo mano telefonas. Pasiėmiau jį. Buvo gauta apie 10žinučių ir 5skambučiai. Visi skambučiai nuo Manto, o žinutės nuo Urtės ir Manto. Mantas rašė, kur prapuoliau, šokių repeticija Ketvirtadienį. O Urtė siūlė susitikti, ir rašinėjo kur prapuoliau. Jau tikrai nuostabu.. Pasižiūrėjau į laikrodį 13:20. Kur galėjo dingti Kostas?. Nors, koks skirtumas?? Paskambinau Urtei.

-Alio? ,-Jos balsas buvo keistas.

-Čia aš, Danielis!

-Labas. ,-Jutau, kad ji pralinksmėjo.

-Gal norėtumei susitikti? ,-pakliausiau.

-Na...Žinoma, man įdomu, kur tu buvai prapuolęs???! ,-ji nusijuokė, nusijuokiau ir aš.

-Viską papasakosiu, susitinkam po 10minučių, parke, kuriame pirmą kartą susitikom.

-Turi omenį, kuriame mane pirmą kartą pamatei? ,-nusijuokė.

-Taip. ,-nusijuokiau ir aš.

-Gerai, tuoj būsiu.

-Iki.

Ji padėjo ragelį. Pasižiūrėjau į savo aprangą, aš buvau dar su to kvailu kostiumu. Atsidariau spintą, ir apsimoviau džinsus. Nusimovęs Švarką ir marškinius, prisiminiau, kad išvažiuodamas, nenusiėmiau tvarsčius. Pradėjau juos atsargiai vynioti. Nusivyniojęs tvarsčius, pamačiau, kad man tikrai geriau. Dar yra mėlynių, bet ne tiek daug. Apsimoviau kažkokią violetinę maikę, ir džemperį. Pasiėmiau telefoną ir išėjau iš namų, žinomą šį kartą juos užrakinau. Ačiū Dievui, nepamiršau.

Ėjau link parko ir mąsčiau, ką reikės pasakyti Urtei?.. Ji manimi patikės, kad buvau Japonijoje, kad Kostas kažkoks suskis milijardierius?.. Nemanau.. Manę suėmė pyktis. Ir kodėl, man likimas lėmė susitikti su Kostu????!!!

Jau buvau netoli parko, nujaučiau, kad Urtė gali vėluoti. Perėjęs per pėsčiųjų perėją, atsidūriau parke. Atsisėdau ant suoliuko ir išsitraukiau telefoną. Tuo pačiu metu man paskambino Urtė.

-Alio? ,-aš šypsojausi.

-Aš jau parke, kur tu?

-Aš irgi, sėdžiu ant suoliuko, prie ežero.

-gerai, ateinu.

Ji padėjo ragelį.

Kažkas man uždengė rankomis akis, ir aš pradėjau juoktis.

-Urte, labas. ,-šypsojausi.

-Aš ne Urtė. ,-prakalbo vyriškas, linksmas, balsas.

Aš atsisukau ir negalėjau patikėti šiuo vaizdu...