20Įrašas

Repetavome apie keturias valandas su pertraukomis. Likau šlapias kaip šunytis.

-Gaudyk. ,-Man pametė mineralinio buteliuką Arminas.

-Ačiū.

Visi nuėjome prie suoliukų kur buvo rankšluosčiai, spintelės ir kitų rūbai. Pasiėmiau rankšluostį ir nusišluosčiau veidą. Tikėjausi jis nenaudotas, bet buvau taip pavargęs, kad apie tai net negalvojau. Atsisėdau ant suoliuko ir ištiesiau kojas. Prie manęs priėjo Mantas.

-Na kaip, patinka? ,-jis atsisėdo prie manęs ir atsigėrė mineralinio.

-Nepatiktų, būčiau neprašęs priimti. ,-nusišypsojau ir atsigėriau mineralinio.

-Na aš turiu omenį dainą. ,-nusijuokė.

-Iš kur galėjau tai žinoti? ,-nusijuokiau.

Jis taip pat ištiesė kojas ir atsirėmė į mums už nugarų esančias spinteles.

-Šitą dainą parinko Karolis, bet šokiui vadovauja Tadas. Keistas derinys.

-Kodėl? ,-pažvelgiau į jį.

-Nes dažniausiai dainą renka Arminas ir šokį kuria Tadas arba visi kartu.

Aš atsigėriau dar mineralinio.

-Man nesvarbu.

Prie mūsų priėjo Tadas.

-Danieli, jei taip toliau šoksi ir nebepraleisi susirinkimų, galėsi su mumis šokti hih hop karalių rinkimuose.

-Stengsiuos kaip galėdamas. ,-Nusišypsojau.

Tadas pažiūrėjo į mane ir nusijuokė.

-Mums bus garbė turėti tokį kaip tu.

-Tai man garbė. ,-Nusijuokiau ir aš.

Tadas nuėjo į salės vidurį, suplojo rankomis ir prakalbo.

-Ačiū, kad šiandien atėjote. Kitas susitikimas vyks Antradienį, antrą valandą, kam pamokos, pabandykite ištrūkti, kaip visada. ,-jis nusijuokė ir nuėjo prie savo spintelės. Aš atsistojau, pasiėmiau savo kuprinę ir pasitikrinau ar yra telefonas.

-Jau varom? ,-nusišypsojo Mantas, tuo pačiu atsistodamas.

-Jo. Varai kartu?

-Varom.,-jis pasiėmė savo tašę, užsimetė ant pečių ir patraukėm link laiptų.

-Davaj chėbrytė! ,-sušukom su Mantu.

-Susitiksime antradienį meilučiai! ,-Sušuko Tadas juokdamasis.

Išėję iš pastato pamatėm, kad jau gan tamsu.

-Greičiau ateitų vasara. ,-nusijuokė Mantas.

-Būtų gerai.

Patraukėme link namų, jis pasuko į savo gatvę, o aš į savo.

-Sudiev. ,-Davėm su rankom aukštą penkis ir patraukėm link savo namų juokdamiesi.

Aš išsitraukiau telefoną ir pamačiau nuo Urtės gautą žinutę.

„Danieli, gal turi laiko šiandien susitikti? Apie 5valandą?

Urtė.“

Pasižiūrėjau į telefono laikrodį ir pamačiau, kad jau po 6. Atrašiau jai atsakymą.

„Urte, atsiprašau, tik dabar pamačiau žinutę.

Danielis“

Išsiuntęs žinutę, pamačiau, kad jau esu prie savo namų. Atsisegiau kuprinę ir ieškojau rakto, kur pagal viską jis turėtų būti. Suradęs raktą, atrakinau duris ir įžengiau į namus. Kažin kaip gyvuoja pūkis? Numečiau kuprinę prie laiptų ir nuėjau į virtuvę. Pūkį pamačiau svetainėje įsitaisiusį ant sofos.

-Pūki. ,-nusišypsojau ir nuėjau į svetainę. Pakėliau jį ir paglosčiau, jis sumurkė. Nešdamas Pūkį, nuėjau į virtuvę, padėjau jį ant grindų ir atsidaręs spintelę ieškojau kačių ėdalo. Kačių ėdalas buvo nukištas į spintelės galą, paėmiau jį ir įbėriau į lėkštutę. Paėmęs kitą lėkštutę įpyliau vandens iš krano, nes užmiršau nupirkti pieno. Suskambo telefonas, išsitraukiau jį iš savo džinsų kišenės. Nepažiūrėjęs į adresato vardą atsiliepiau.

-Alio?

-Danieli, kur tu? ,-tai buvo Kostas, jo balsą jau gerai atpažįstu.

-Namie. ,-suniurzgiau.

-Tuoj būsiu, gal ko nupirkti iš parduotuvės?

-Pieno ir valgyt. ,-jei jis jau klausia, tai geriau jau išnaudosiu jį.

Tai pasakęs numečiau ragelį ir atsisėdau ant kėdės. Mano skrandis sugurgė, vis dėl to nevalgiau pietų ir jaučiausi silpnas.

-Miegančioji gražuole, kelkis ir pavalgyk. ,-sušuko Kostas, su pašaipėle balse.

Aš atsimerkiau, nejaugi buvau užmigęs? Vėl sugurgė skrandis.

-Nevalgei mokykloje pietų? ,-jis šypsojosi iš maišiuko traukdamas prekes ir dėdamas ant stalo. Keista jį matyti tokį laimingą.

-Ką gero nupirkai? ,-paklausiau žiovaudamas.

-Bandelių, pieno, kavos „3in1“, dešrelių, bulvyčių, picos, „colos“, pomidorų padažo ir duonos. ,-vardino dėdamas ant stalo. –Tiks? ,-pasitikslino.

-Aha. ,-man vėl sugurgė skrandis ir Kostas nusijuokė.

Jis kelias prekes kaip priimtina sudėjo į spintelę, kitas į šaldytuvą, pasiėmė bulvytes, įdėjo į mikrobangų krosnelę, susiradęs puodą įpylė vandens ir padėjo ant dujinės. Aš tuo metu dar vis sėdėjau ant kėdės, padėjęs rankas ant stalo ir parėmęs galvą.

-Nesėdėk susikūprinęs. ,-pasakė Kostas.

Aš jo neklausiau toliau taip sėdėjau ir stebėjau ką jis daro. Susiradęs lėkštes padėjo ant spinteles prie mikrobangų krosnelės, kai užvirė puode vanduo įmetė dešreles , iš mikrobangų krosnelės išėmė bulvytes ir sudėjo į lėkštes.

-Ką gersi? ,-paklausė jis.

-„Colos“.

Kostas pasiėmęs stiklines įpylė „colos“ ir padėjo ant stalo. Aš pasiėmiau vieną ir atsigėriau. Kai išvirė dešrelės, jis įdėjo į lėkštes po dvi dešreles, įpylė padažo prie bulvyčių ir padėjo ant stalo. Paėmęs šakutes ir peilius, padėjo prie lėkščių.

-Skanaus. ,-Pasakė.

Aš į jį pažiūrėjau ir atsakiau.

-Ačiū.

Pasiėmiau šakutę ir peilį, susipjaučiau dešrelę ir pradėjau valgyti. Kostas šypsojosi.

Pavalgęs išsiploviau lėkštę, įpyliau Pūkiui į lėkštutę pieno ir nuėjau į svetainę.

-Padarei namų darbus? ,-Paklausė Kostas, atnešdamas kavos.

-Aha. ,-pamelavau ir įsijungiau televizorių.

Kostas nuėjo atgal į virtuvę. Aš pasiėmiau kavą ir pradėjau gerti.

-Tai gerai, kad ne tikra kava. ,-pats sau pasakiau.

Išgėręs kavą nuėjau į savo kambarį ir kritau į lovą, buvau pervargęs, net neturėjau jėgų priekaištauti Kostui, ko jis toks paslaugus ir išviso ko atėjo į mano namus. Tuo pačiu metu jis įėjo į mano kambarį. Apsimečiau, kad miegu. Jis priėjo prie mano lovos ir užklojo manę. Aš neištvėriau atsisukau į jį ir sugriebiau už marškinių viršaus.

-Kokio velnio tu taip darai?!! ,-Rėkiau jam tiesiai į veidą. Jis tik nusišypsojo. Tai manę dar labiau sunervino. Pakėliau ranką jam trenkti į veidą iš kumščio, bet jis sugavo mano kumštį. Aš jo nenorėjau paleisti ir norėjau bandyti trenkti dar kartą, bet jis to neleido jis apvertė mane ant nugaros, suėmė rankas, o su savo kojomis laikė mano kojas ir neleido man pajudėti.

-Paleisk asile! ,-rėkiau jam į veidą. Bet jis ir vėl tik nusišypsojo ir lenkė galvą prie mano veido.

-Nedrįsk! ,-dar vis rėkiau.

Jis palinko prie mano ausies ir sušnibždėjo.

-Visa tai suprasiu kaip atsakymą ačiū už vakarienę ir visą kitą. ,-jis nusišypsojo ir kalbėjo toliau. ,-aš žinau, kad tu buvai pabėgęs iš pamokų, kad nebuvai nuėjęs pas socialinę ir žinau, kad tu buvai apleistame pastate su tuo vaikinu, vardu Mantas. ,-jis šypsojosi.

-Iš kur tu?..

Jis mane pertraukė.

-Žinau, kad tu nekenti to berniuko Luko ir nenuėjai į susitikimą su Urtę. ,-jis pasitraukė nuo mano veido ir nulipo nuo manęs, paleidęs rankas ir kojas.-Labanaktis, saldžių sapnų. ,-Jis apsisuko ir išėjo iš mano kambario.

19įrašas

Įdomu, kada jis buvo mano draugas?.. Ir taip.. Gi jis turi vaidmenį.. MOKYTOJAS.

-Tu man net nebuvai draugas.

Kostas nusisuko ir pradėjo eiti.

-Čia socialinės kabinetas. ,-jis parodė ranka, į kairėje pusėje esančias duris ir jis pats apsisuko ir nuėjo toliau. Tik jis vėl sustojo, atsisuko ir nusišypsojo.

-Šiandien važiuosim pas tave ar mane? ,-paklausė.

-Šiandien grįšiu namo vėlai, turiu reikalų.

Jis nuėjo. Palaukiau kol jis nueis, ir patraukiau link tualeto. Net nežadėjau eiti pas socialinę.. Pastovėjau tualete, nusiploviau rankas. Prisiminiau, kad buvau gavęs žinutę. Išsitraukiau telefoną, du nauji gauti pranešimai. Atidariau pranešimus.

„Man matkė, oh nekenčiu rusų, užjaučiu, kad tau į ją reikia eiti.

Toma.“

Atrašiau jai:

„Nėr čia ko užjaust, jau šiuo metu pas socialinę varau.
Danielis.“

Atidariau sekantį pranešimą:

„Ko tu taip ilgai pas tą socialinę?

Urtė.“

Atrašiau ir jai:

„Tuoj pala, atlieku gamtinius reikalus ir grįžtu.

Danielis.“

Išėjęs iš tualeto patraukiau link rusų kabineto. Įėjęs į klasę, pajutau kaip visi į manę sužiuro. Aš nusišypsojau ir nuėjau atgal į savo suolą. Pamokai pasibaigus manę užkalbino Urtė.

-Kur tu taip ilgai buvai? ,-ji nusijuokė. Mes ėjome koridoriumi link matematikos kabineto.

-Tualete. Gal papasakoti, ką ponas nykštukas man pasakė?,-nusijuokiau.

-Tai žinoma. ,-nusijuokė ir Urtė.

Prie mūsų priėjo Mantas.

-Labas. ,-pasisveikinom.

-Mums reiktų eiti dabar, nieko prieš? ,-paklausė Mantas.

-Kur eiti? ,-pasiteiravo Urtė.

Aš žiūrėjau į Mantą. Jis atsargiai papurtė galvą, kad nepamatytų Urtė.

-Po 45min bus gerai? ,-paklausiau Manto.

-Nu gerai, ilgiau nė minutės.

-Ok.

Mantas nuėjo.

-Kur jūs eisit? Ir vėl bėgsi iš pamokų? ,-klausinėjo Urtė.

-Ne. Pamatysi kada nors. ,-nusišypsojau.

Matematikos pamoka praėjo daug greičiau nei tikėjomės. Vos skambutis nuskambėjo, viską susimečiau į kuprinę ir patraukiau link durų.

-Danieli, palauk. ,-Manę pašaukė Urtė. Aš atsisukau.

-Kitą kartą galėsiu ir aš kartu eiti su tavimi? ,-Urtė praėjo pro manę, sustojo ir atsisuko į manę. ji atrodė tiesiog stulbinančiai.

-Pažiūrėsim. ,-nusišypsojau ir išėjau iš kabineto.

Ėjome link laukinių durų iš lėto, per daug neskubėdami. Pamačiau Kostą ir sustojau. Jis išėjo iš mokytojų tualeto ir nuėjo koridoriumi.

-Danieli, kas tau? ,-pasiteiravo Urtė.

-Man viskas gerai, tik man atrodo, kad aš vėluoju. ,-nusijuokiau ir tuo pačiu metu iš už nugaros atbėgo Mantas.

-Varom!

-Greičiau varom! Kol kas nors mūsų nepamatė! ,-Rėkė Mantas.

Mes bėgome iš visų jėgų, norėjome užbėgti už sankryžos, kad mūsų nebematytų, nes kitaip prisidirbtume.

-Pagaliau.. ,-sustoję gaudėme orą.

-Nesakyk, kad mes ir vėl vėluojame?,-paklausiau.

-Ne. ,- atsakė Mantas, dar vis gaudydamas orą. –Dar kelios minutės liko, paskubam.

Pasileidome bėgti, prabėgom dar kelis posūkius ir jau buvome vietoje.

-Šis pastatas niekada nepasikeičia? ,-Paklausiau apžiūrėdamas pastatą akimis.

-Šis pastatas, tiesiog galima sakyti, buvo pastatytas mums. Atlaiko pačią garsiausią muziką.  ,-nusijuokė Mantas ir nuėjome iki durų.

Įėję į pastatą iškarto išgirdome muziką. Ji buvo tikrai šauni. Lipome laiptai į antrą aukštą. Laiptai kaip ir anksčiau buvo sukežę. Mantas ėjo priekį aš iš galo, užlipę į antrą aukštą pamatėm kitus jau šokančius.

-Tai mes vėluojam? ,-paklausiau Manto.

-Ne, kiekvienas narys ateina skirtingu laiko, mums reikėjo eiti į mokyklą, taigi mes kaip tik laiku. ,-paaiškino Mantas.

-Bet mums vis tiek teko pabėgti iš pamokų. ,-nusijuokiau.

-Sveiki.! ,-sušuko Mantas kitiems.

Karolis pritylino muziką ir mes su Mantu nuėjome prie jų.

-Sveiki. ,-pasisveikinau.

Vanesa į manę pasižiūrėjo ir nusišypsojo.

-Kodėl taip ilgai nesirodei? Neužmiršai, kad buvome skyrę tik bandomąjį laikotarpį? ,-paklausė prie manęs priėjęs Tadas-Vadeiva „Monstras“. Jie šoka visi nuostabiai, bet kaip vadeiva jis geriausiai.

-Turėjau išvykti į Japoniją. ,-Nusijuokiau, dešinę ranką užkeldamas už galvos.

-Keliauninkas tarp mūsų, huh? ,-nusišypsojo Eva.

-Na negaiškime laiko, pradėkime nuo pradžių! ,-Tadas sušuko, nubėgo į salės vidurį, suplojo rankomis ir Karolis įjungė muziką. Visi nuskubėjome į vidurį. Tadas stovėjo vidurį, o mes visi į jį žiūrėjome. Jis mus mokė, šį šokį jis kurė. Mane „pastatė“ prie Faustos ir Armino. Bet tik keliom minutėm, nes kaip žinoma hip hope vietos nesvarbios, svarbiausi judesiai. 

18Įrašas.

Kaip Kostas ir žadėjo iš pačio ryto nuvažiavome į mano namus. Nuėjęs į antra aukštą pasiėmiau kuprinę, įsidėjau kaip visada visas pamokas, pasitikrinau ar telefonas kišenėje ir išėjau. Įlipau į Kosto mašiną ir pajudėjome. Buvo keista su idiotu mokytoju važiuoti į mokyklą. Aš vėl nieko negaliu prisiminti apie tas kelias dienas, prie išvykimą į Japoniją.

-Atvažiavome.,-Kostas šypsojosi.

-MATAU. ,-piktai iškošiau ir išlipau iš mašinos.

Nuėjau prie tvarkaraščių. Taip.. man pirma pamoka...

-Ou yeah, pas fyfų karalienę ruskę varom. ,-užgiedojo giesmelę Tadas. Jis buvo mano klasiokas, kažkurią dieną buvome susipažinę. Netrukus prie pamokų tvarkaraščio atsirado ir Karolina su savo draugužėm.

-Labas Danieli. ,-sučiulbėjo Karolina.

-Labas rytas, damos. ,-pažiūrėjau į jas ir nusišypsojau.

-Kur buvai pradingęs? ,-pasiteiravo Aleksandra.

-Mane buvo pagrobę jūsų tėvai, nes jie išsikando, kad jus įsižiūrėjau. ,-Nusišypsojau savo „viliojančia merginas“ šypsenėle.

Jos visos nusijuokė. Pamačiau, kad šiandieną tarp jų nebuvo Sandros.

-E, eini? ,-Tai buvo Tadas.

-Tai teks.

-Kur tu tiek daug laiko buvai dingęs?

-Buvau rojuje. ,-Kalbėjau su girdima pašaipėle, mano balse.

-Tai nuskilo tau.

Eidami iki Rusų kabineto taip ir prašnekėjome apie visokias nesąmones.

-Tu pažįsti Sandra?

-Turi omenyje, mūsų klasiokę?

-Taip.

-Pažįstu, o kas jai?

-Ji irgi prapuolusi nuo tos pačios dienos, kai tu nuskridai į tą savo rojų.

-Iš kur žinai, kad skridau? ,-nusijuokiau.

-Nes mačiau. ,-Nusijuokė ir Tadas.

Įėję į rusų kabinetą, pamatėm Urtę besikalbančia su Luku?!

-E, tu dar nežinai kur sėdi?,-Paklausė manęs Tadas.

-Ne.

-Sėsk prie manęs, aš vienas sėdžiu.

-Ok. ,-Mano mintys buvo nukreiptos kitur. Ką tas pydaras Lukas čia daro? Ir kodėl Urtė taip gerai sutaria su juo?

-Labas Danieli. ,-Manę pamatė Urtė ir priėjusi apkabino. Aš ją apkabinau dar stipriau.

-Sveika. ,-nusišypsojau kai vienas kitą paleidome.

-Jūs tikrai atrodote, kaip pora. ,-Tadas sumurmėjo, sėdėdamas savo suole ir kažką kramtydamas.

-Labas Danieli. ,-Pasisveikino Lukas.

-Ką tu čia darai? ,-nužvelgiau jį ramiausiu žvilgsniu, nors ištikrųjų norėjau jį nužudyti.

-Atėjau pasikalbėti su Urte.,-Jis pažvelgė į Urtę.

-Tu lankai šią mokyklą?

-Taip. Tik einu į kitą klasę.

Ačiū Dievui.. Nuskambėjus skambučiui, idiotų princesė Lukas išsinešdino ir visi kiti mano klasiokai suėjo į klasę. Aš atsisėdau ant kėdės ir išsitraukiau knygą. Sėdėjome gale, vien dėl to gerai, gal nieko neprašys daryti, nors aš nežinau, kas čia bus per mokytoja. Pajutau telefono vibraciją. Jis buvo mano džinsų kišenėje. Išsitraukiau, dar mokytojos nebuvo. Gauta žinutė nuo nepažįstamo numerio, paspaudžiau skaityti.:
Labas vėl, Danieli. Kokia tau pamoka? Čia Toma. (šypsenėlė)

Atrašiau jai:

Labas, Toma, man dabar Rusų, tau kokia?

Tuo pačiu metu, kai išsiunčiau žinutę į klasė įėjo gan jauna mokytoja.

-Tai ji tipo mokytoja? ,-sušnibždėjau Tadui.

-Dar ir kokia. Su ja atsargiai.

Kai mokytoja prakalbo, susiėmiau už pilvo. Juo balsas.. plonytis.. kaip šunelio.. aš užsidengiau su ranka burna ir krizenau. Pažvelgiau į Tadą. Jis parodė mirties ženklą. Aš nesupratau, kai atsisukau atgal į lentą, pamačiau, kad mokytoja eina link manęs.

-Naujokas?,-Ji priėjo prie mano suolo.

-Taip, naujai iškeptas. ,-atsistojau.

-A, matau, mandruolis.

Prisiminiau Tado perspėjimą, na ką reikia išbandyti ją.

-Didesnio mandruolio nerasite pone.

Mokytoja nuėjo atgal prie savo stalo ir atsisėdo. Atsisėdau ir aš.

-Jeigu jau ponaiti atsistojot, tai ir stovėkit.

-Atsiprašau ,madam, bet aš nepriimsiu jūsų pasiūlymo.

Girdėjau visų prunkštimą, Tadas vos susilaikė, o merginos žiūrėjo į manę piktu žvilgsniu. Visada taip būna, kai kas nors atsišnekinėja prieš mokytoją. Pažiūrėjau į Urtę. Ji.. į manę, net nežiūrėjo.

-Mes dar pasišnekėsime po pamokų, mandruoli.

-Su malonumu, tamsta mokytoja.

Tadui to pakako, jis prapliupo juoktis garsiai.

-Matau tavo draugas nori palaikyti tau kompaniją.

-O tai kaip gi, gi ji mano draugas! Nors atsiprašau, madam, gal jis ir jūsų draugas?,-Turbūt perlenkiau lazdą. Nes Urtė atsisuko į manę, bet ji.. Ji šypsojosi. Gal ir neperlenkiau. Gavau vėl dvi žinutes. Šį kartą telefono neišsiėmiau.

-Jei ponaiti nieko prieš, gal galėčiau pradėti vesti pamoką? ,-Ji atsistojo ir pasiėmė knygą.

-Gal iškviesti kunigą? ,-nusišypsojau.

-Man to gana, lauk iš klasės ir...

-Atsiprašau. ,-Į klasę įėjo Kostas.

Ir ką jis čia daro?

-Taip? ,-paklausė mokytoja.

-Man atrodo, kad jūs turite ne tą dienyną.

-Oi, taip tikrai. ,-ji padavė Kostui dienyną ir Kostas ruošėsi išeiti iš klasės. Jis į manę nei karto nepažiūrėjo. Protingas žmogus..

-Atsiprašau, mokytojau Kostai, bet gal galėtumėte šį mandruolį,-ji parodė į manę. –nuvesti ligi socialinės?

-O ką jis padarė? ,-jis į manę net nepažiūrėjo.

-Neleidžia pradėti vesti pamokos.

-Atsiprašau. ,-aš atsistojau. –Bet aš jums visada leidžiu vesti pamoką, aš jums nė karto nesakiau, kad draudžiu. ,-nusišypsojau.

-Taip, aš jį nuvesiu. ,-Kostas nusišypsojo.

Velnias.. tikiuosi nesupyks vėl?.. nes visgi jis skaniai gamina.

Aš atsistojau ir išėjau iš klasės. Kostas išėjo iš paskos ir uždarė duris.

-Gal žinai kur socialinės kabinetas?

-Su mokytoju taip niekas nekalba.

-Bet ji pirma pradėjo. ,-nusijuokiau, ta frazę naudojau labai seniai.

-Aš kalbu ne apie ją.

-Kitų mokytojų neerzinau dar.

Jis pradėjo eiti, aš jam patraukiau iš paskos. Tik jis sustojo ir atsisuko į manę.

-Mokykloje aš mokytojas, ne tavo draugas, aišku?

Įdomu, kada jis buvo mano draugas?..Ir taip.. Gi jis turi vaidmenį.. MOKYTOJAS..

17įrašas

Mašina sustojo ir atsidarė langas, per lietų įžiūrėjau žmogaus figūrą.

-Štai kur tu..

Tai buvo Kostas.

-Ko tu nori? ,-aš pradėjau eiti toliau,  o jis su mašina pamažu važiavo.

-Sėsk į mašiną.

Aš akimirksniu sustojau. Niekada nebuvau girdėjęs jo tokio balso, pikto, agresyvaus. Aš nieko nesakęs įlipau į mašiną, galima pagalvoti, kad tikrai išsigandau. Vos tik spėjau uždaryti dureles, jis pradėjo važiuoti.

-Užsisek diržą. ,-jo balsas pasikeitė į kasdieninį. Užsisekiau diržą ir paspaudė greičio pedalą. Jis tiesiog „skriejo oru“ gatvėmis. Jis lėkė labai greitai, nepratardamas daugiau nė žodžio. Aš jau supratau, kad į mano namus, mes nevažiuojame..

-Kur tu mane veži? ,-susinervinau.

Jis nieko neatsakė. Tik staiga mašina sustojo prie kažkokio prašmatnaus viešbučio. Dar vis lijo, todėl per mašinos stiklus daugiau nieko neįžiūrėjau.

-Lipk iš mašinos. ,-jis atsisuko į manę ir nusišypsojo, bet aš jutau, kad tai nepaprasta šypsenėlė.. Jis velniškai įsiutęs.

Išlipęs iš mašinos atpažinau kas tai per viešbutis, didingasis Klaipėdos viešbutis „Amberton Klaipėda“. Kostas patraukė į viešbutį, aš nusekiau iš paskos.

-Ir tu čia gyveni? ,-paklausiau, kai įėjome į viešbučio vidų.

-Taip. ,-Jis ėjo priekyje.

-Ir kuris tavo butas?

-4.

-4?

-Taip.

Geriau daugiau neklausinėsiu.. Įlipome į liftą ir Kostas nuspaudė 4numerį. Tai vadinasi jis turėjo omenį ketvirtą aukštą. Kostas ėjo priekyje, aš iš paskos. Jis atrakino duris ir įėjome į vidų. Butas tikrai įdomus. Bet įdomu, kaip jis čia gali gyventi?.. Kostas atsisėdo ant odinio fotelio, pasidėjo alkūnes ant keliu, sunarstė pirštus ir pasirėmė galvą.

-Ir tu pasakyk man, kur tu buvai prapuolęs?

-Nemanau, kad tai svarbu. ,-Apžiūrinėjau jo butą. Ant ,matyt jo, darbo stalo buvo begalės popierių ir kažkoks sąsiuvinis, nuėjau pažiūrėti.

-Kodėl neatsiliepei, kai skambinau?

-Tu man skambinai? ,-atsisukau į jį. –Na turbūt išsikrovė telefonas, nes net nejutau. ,-išsitraukiau iš kišenės telefoną ir bandžiau vaidinti rimtą. –Jis išsikrovęs. ,-Atsisukau atgal prie stalo ir paėmiau tą sąsiuvinį, atverčiau ir..

-Aš dėl tavęs jaudinausi ir. ,-jis pažiūrėjo į manę. –Kas tau yra? ,-jis atsistojo.

Aš atpažinau šį sąsiuvinį, tai mano „dienoraštis“.. Nesusigaudžiau, kaip jis atsirado pas Kostą?

-Jis tavo? ,-Priėjęs Kostas paklausė.

-Ne. Pirmą kartą matau.

-Keista.

-Kas?

-Aš jį radau tą dieną, kai tave buvo kažkas aplankę. ,-nusišypsojo. Neįmanoma nustatyti jo nuotaikos viena minute į priekį.

-Neįsivaizduoju kieno jis.

-Tai ko taip keistai į jį žiūri? ,-Kostas nusišypsojo.- na nesvarbu, tu alkanas?,-jis nuėjo į virtuvę.

-Ką mes darome tavo bute?

-Galima sakyti nebuvo priežasties. ,-jis šypsojosi. Kaip nori taip ir suprask jį..

-Man rytoj į mokyklą.

-Taip, nuvešiu.

-Mano visi daiktai namie.

-Ryte užvažiuosim pasiimsi kuprinę,

-O pūkis?

-Nebūk mažas vaikas. ,-jis kepė kiaušinius ir nusišypsojo.

Rytoj ketvirtadienis.. reikės nepamišti nueiti į treniruotę.