~....įrašas kurį įrašė Danielis sąsiuvinyje, kai Urtė nuėjo į tualetą lėktuve....~

Mano gyvenimas nebėra toksai, dėka Urtės. Ačiū jai. Ir taip, aš nesakiau net Urtei, bet turbūt kai ji grįš iš tualeto pasakysiu. Aš grupės DJ89 narys su visa savo komanda iškovojome 1 vietą gatvės šokių turnyre, apie tai kol kas niekas nežino, nes mes buvome šiek tiek per jauni jame dalyvauti, todėl susitarėme niekam nesakyti, bet dabar, manau būtų pats metas pranešti tai Urtei...
Myliu ją. 

26 Įrašas

Aš nieko nelaukęs išlipau iš lovos. Jau ketinau daryti duris, bet veidrodyje pamačiau kad aš esu tik po šortais. Greitai apsimoviau džinsus ir marškinius.

-Kostai! ,-sušukau lipdamas laiptais.

-Kas yra? ,-jo balsas atsklido iš svetainės. Aš nuėjau į svetainę.

-Kostai, kada sakiai išvažiuosi? ,-Aš nusišypsojau.

-Po 2 savaičių. ,-Jis sėdėjo ant sofos ir gurkšnojo kavą ir šypsojosi.

 ką jis taip anksti čia daro? Bet tai ne esmė.

-Aš vykstu kartu. ,-tepasakiau ir išėjau iš svetainės.

-Kaip tavo nuomonė pasikeitė taip greitai? ,-jis šypsojosi

-Aš ją sugebu keisti. ,-sušukau ir nuėjęs į virtuvę, ieškojausi ką nors valgomo.

-Pranešiu tavo mamai. ,-jis atėjo į virtuvę. –Ko nori pusryčiams?

-Ką nors valgomo. ,-tepasakiau ir atsisėdau ant kėdės.

-Kepsniai tiks? ,-jis pažiūrėjo į šaldytuvą.

-Taip. ,-aš buvau geros nuotaikos.

~PO DVIEJŲ SAVAIČIŲ~

-Danieli, tu kaip mergaitė, ką tu ten taip ilgai darai? ,-Kostas šaukė iš pirmo aukšto.

Aš niekur negalėjau rasti savo dienoraščio.

-Sakiau tuoj! ,-užrėkiau ant jo, ir po stalu bandžiau ką nors rasti.

-Ir kur ta kalė galėjo jį nukišti? ,-sumurmėjau pats sau ir pažvelgiau pro langą, dar tik aušo.

-Jeigu nenusileisi mes pavėluosim.!

Atsidariau spintą, ji buvo tuščia, apžiūrėjau stalčius, kur jis gali būti? Nuėjau į darbo kambarį, čia nieko neradau.

-Danieli, jūs pavėluosit! ,-šį kartą šaukė mano mama.

Aš nusileidau į apačią.

-Taigi sakiau tuoj. ,-piktai pažiūrėjau į motiną.

-Važiuojam, tučtuojau. ,-piktai pasakė Kostas ir nusišypsojęs mano mamai, ją apkabino atsisveikindamas.

-Ačiū tau Kostai, neįsivaizduoju ką būtume darę be tavęs. ,-ji nusišypsojo ir paleido Kostą.

-Na ką jūs, nėra sunku prižiūrėti šitą neklaužadą. ,-Jis pašiaušė man plaukus aš nusukau akis nuo jo, mes buvom susitarę, kad nesipyksime prie motinos akių, bet tai per daug sunku.

-Oi, Danieli, pasiilgsiu tavęs. ,-Mama apkabino manę.

-Aš ir tavęs mamą. ,-apkabinau ir ją.

-Sėkmės jums. ,-Ji paleido manę.  –Nieko neužmiršai Danieli? Gerai pagalvok. ,-ji pažiūrėjo į manę šypsodamasi. Man buvo keista matyti ją tokią nuvargusią ir nusiverkusią, ji grįžo namo prieš savaitę, ir aš vos ją atpažinau.

-Ne. ,-teatsakiau ir nusišypsojau. –Nu ate, mama,- dar vis šypsojausi ir dariau duris, kai mano žvilgsnis nukrypo prie sumestų daiktų, kur kažkada buvo išdaužtas langas. Mano dėmesį patraukė numesti keli sąsiuviniai, pakėliau juos.

-Kas čia? ,-paklausė mama

-Nežinau.

Atverčiau sąsiuvinius, tai buvo kažkoks keistas sąsiuvinis, lyg ir dienoraštis, bet ne mano. Atverčiau kitus sąsiuvinius, jie buvo tik prirašyti matematikos sąsiuviniai.

-Šiukšlės, -tepasakiau ir numečiau jas atgal į krūvą, pasilikau tik vieną, kuris buvo panašus į dienoraštį.

Atsisveikinę su mano mama, pagaliau įsėdome į mašiną. Kostas atsisėdęs į vairuotojo vietą keistai į manę pažiūrėjo.

-Ko tu ieškojai? ,-paklausė.

-Sąsiuvinio. ,-atsakiau.

-radai?

-ne.

-o tai kas čia?

-nežinau.

-tai kam ėmei?

-koks tavo reikalas? ,-užrėkiau ant jo. Pagaliau buvom prie Urtės namų. Urtė važiuoja kartu su mumis, nes mes su Urte išprašėme jos tėvų. Aš išlipau iš mašinos.

-Labas Urte,- aš ją apkabinau ir pabučiavau ją. Ji atsakė tuo pačiu.

-Daug daiktų vešies? ,-paklausiau su šypsena veide.

-Na tiek kiek man jų reikia. ,-ji taip pat nusišypsojo.

Aš pakėliau jos lagaminus ir įdėjau į bagažinę.

-Viskas? ,-paklausiau.

-Dar viena tašė namie, tuoj ateisiu. ,-ji nusišypsojo.

Aš uždariau bagažinę, nes joje vietos nebebuvo ir patraukiau link jos namų.

-Eime. ,-Urtė pasakė išbėgdama ir pastvėrusi man už rankos, mes nubėgome į Kosto mašiną.

-Važiuojam? ,-paklausė Kostas, kai įlipom į mašiną.

-Taip, jau viskas. ,-Urtė nusišypsojo.

Mes pradėjome važiuoti į oro uostą. Mašinoje šnekėjausi tik su Urte, atvykę į oro uostą įsėdome į lėktuvą, aš sėdėjau kartu su Urte.

-Kas čia per sąsiuvinis? ,-ji paklausė tada, kai kaip tik aš pasiruošiau jį skaityti.

-nežinau, radau jį namie, ir jis buvo panašus į kažkieno dienoraštį, -nusišypsojau.

Įsidėjau jį atgal į kuprinę. Kai Urtė užmigo ant mano peties, aš atsiverčiau sąsiuvinį ir pradėjau skaityti.

Jame buvo parašyta: O TAVO GYVENIMAS NĖRA ŠŪDINAS.

Atverčiau kitą puslapį, ir pamačiau labai pažystamą rašyseną, tik nelabai supratau kieno. Pervertęs kelis puslapius, pamačiau savo dienoraščio kelis lapus, nustebau, bet ir nusišypsojau.

-O tavo gyvenimas kažkada buvo toks? ,-paklausė Urtė, pasirodo ji  nebuvo visiškai užmigusi.

-Buvo, bet nebėra kai aš su tavimi. ,-aš ją pabučiavau ir ji atsakė tuo pačiu, šis bučinys buvo kitoks nei įprasti mūsų bučiniai, gal dėl to, kad kiek aš kartų ką nors miegau, niekada nemylėjau taip stipriai kaip dabar? Nežinia.

25 įrašas

-O tu atrodai gan juokingai. ,-jis šyptelėjo ir mašina pajudėjo. Po keleto minučių, buvome namie.

Grįžęs namo, tiesiu taikiniu nuėjau į savo kambarį. Atsisėdau ant kėdės esančios prie stalo.

-Kaip jie galėjo išsiskirti?,-susiraukiu ir žiūrėjau į lubas.

Tuo metu kažkas sukniaukė prie mano kambario durų, atsistojęs jas atidariau.

-Pūki, esi alkanas? ,-nusišypsojau.

Nulipau laiptais žemyn, atsigręžiau, Pūkis manę sekė iš paskos. Nuėjęs į virtuvę apsidairiau, Kosto čia nebuvo, ačiū Dievui, pamaniau. Atsidaręs spintelės durelės išėmiau kačių ėdalą ir įbėriau į Pūkio lėkštutę, tai padaręs ruošiausi eiti atgal į savo kambarį.
-Danieli? ,-Kostas išėjo ką tik iš dušo, nes jo plaukai buvo šlapi, jis žiūrėjo į manę gan su keistu žvilgsniu.

-Kas yra?

-Atsiprašau, kad tau nepasakiau visko ankščiau. ,-jis susidėjo rankas ant krūtinės ir atsirėmė į duris. Aš į jį pažvelgiau ir patraukiau link savo kambario Įėjęs į kambarį, pasižiūrėjau į veidrodį, mano veidas atrodė siaubingai, nuėjau į vonią nusiprausti. Išėjęs iš dušo pamačiau, kad praleistą skambutį. Pažiūrėjau kas skambino, tai buvo Urtė.
-įdomu ko ji norėjo? ,-paklausiau pats savęs ir atsiguliau ant lovos. Užmigau gan greitai.

Manę prikėlė skambutis, pagaliau susiradęs telefoną pakėliau jį.
-hm? ,-išleidau kažkokį neaiškų garsą.

-Danieli, atsiprašau jei prižadinau. ,-aš užsimiegojęs, nesupratau kas skambina.

-aha ,-išstengiau pasakyti.

-čia aš Urtė. ,-girdėjau kaip ji nusijuokė, aš atsimerkiau.

-Labas Urte, -pasakiau

-Labas rytas, Danieli.

-Kiek dabar valandų?

-Po 7.

-ryto? ,-paklausiau gan kvailai.

-Ne vakaro. ,-pasakė ji su sarkazmu. ,-aišku, kad ryto.

-Aaa. ,-išstenėjau.

-Danieli, aš norėjau tavęs kai ko paprašyti..

-Taip? ,-šį kartą atsisėdau ant lovos.

-Ar vis dėl to, galėtum vykti kartu su manimi?

Kurį laiko nieko neatsakiau, aš nenumaniau ką pasakyti, jeigu sutikčiau su ja vykti kartu, tai reiškiasi man tektų vykti kartu ir su Kostu, o aš labiausiai nekenčiu Kosto.

-Na jei nenori aš suprantu, atsiprašau, kad pažadinau. ,-Urtės balsas buvo keistas.

-ne, Urte. ,-aš atsakiau, gan greitai. ,-Aš sutinku važiuoti kartu su tavimi. ,-aš šypsojausi.

-Tu tikras?

-Taip. ,-nusijuokiau.

-Ačiū, Danieli. Tai susitiksim.

-Taip.

-Iki. ,-ji tai pasakiusi padėjo ragelį.

Aš nieko nelaukęs išlipau iš lovos.

24įrašas

-Mes norėjome tavęs paklausti. ,-Pažvelgiau į Urtę ir pamačiau, kad ji žiūri į savo namo duris. –Na aš norėjau tavęs paklausti. ,-pridėjau.

-Klauskit. ,-Kostas dar vis kalbėjo su piktu balsu.

-Kai tu sakiai, kad vyksi į kitą šalį, omenyje turėjai Japoniją?,-Paklausiau žiūrėdamas į jį. Kostas buvo nenuspėjamas, negalėjai suprasti apie ką jis galvoja.

-Taip. ,-jis atsakė per daug ramiai, ir man tai nepatiko.

-Tai galėtum paaiškinti išsamiau? Ką visą tai reiškia? Kodėl būtent į Japoniją ir iš kur žinai, kad Urtė žada išvykti taip pat?

-Danieli. ,-Jis atsakė ramiai. –Jau vieną kartą buvai Japonijoje, argi ne taip? Atsimeni kokių reikalų aš ten turėjau?

-Na taip..,-pažvelgiau į Urtę, ji pažvelgė į manę ir nusišypsojo.

-O iš kur žinote, kad aš planuoju išvykti? ,-Urtė paklausė Kosto linksmai.

-Na tu turėtum paklausti savo tėčio, jis tau turėtų paaiškinti. ,-jis jai nusišypsojo.

-Na gerai, o kodėl tu man siūlei važiuoti kartu? ,-paklausiau šiek tiek piktai.

Kostas atsisėdo ant tos pačios supynės kur prieš minutę aš sėdėjau su Urte.

-Na, jeigu tau patinka Urtė, manyčiau tu norėtum vykti kartu. ,-jis pasakė tai labai ramiai.

-Tai nieko nepaaiškina, -piktai iškošiau pro dantis.

Urtė žiūrėjo į manę.

-Tu žinai, kad tavo draugas Lukas.. ,-pradėjo Kostas, bet aš jį nutraukiau.

-Tik nepradėkime apie MANO DRAUGĄ LUKĄ. ,-pabrėžiau piktai.- man jis joks draugas, ir visai prie ko čia jis?

-Manau pokalbį turėtume pratęsti kur nors šilčiau, čia žvarboka.

-Tiesiog atsakyk į klausimą. ,-sumurmėjau.

Kostas pažvelgė į manę.

-Na gerai. ,- pasakė jis. – Aš tau pasiūliau važiuoti kartu, nes tavo tėvai išsiskyrė ir jie tau to nesako. Ir taip viskas išėjo, kad aš tai žinau. ,-jis stebėjo mano veidą, aš norėjau jį pertraukti, bet jis to  neleido. – Jie grįš po dviejų savaičių ir tada jie žada tau tai pasakyti, tavo tėtis nori, kad tu gyventum su juo. Tavo mama žino, kad aš greitu laiku išvažiuosiu į Japoniją ir manęs paprašė, kad vežčiaus kartu tave, tu žinai gerai, kad tavo mama ir tėtis nieko nenutuokia apie praėjusius įvykius. Jie mano kad tau čia puikiai sekasi kartu su manimi. Aš negalėjau tavo mamai prižadėti, kad vyksi kartu, nes jeigu tu nenorėtum, aš tavęs neverčiau. Sekančią dieną sužinojau, kad į Japoniją taip pat vyksta Urtė, o jūs gerai sutariat. tai pasakiau tavo mamai, ji apsidžiaugė ir paprašė tau nesakyti apie tai ką aš sakau dabar, bet aš to neprižadėjau, tad jos neapgavau. ,-Jis atsikvėpė.

Aš stovėjau ir žiūrėjau į Kostą.

-Mano tėvai išsiskyrė? ,-Aš nesupratau kas vyksta. –Jie išvyko darbo reikalais ir po to pasiliko kartu, tai kaip jie galėjo išsiskirti per tokį trumpą laiką?

-Tiesiog tavo tėtį paviliojo kita moteris. ,- Jis žiūrėjo į manę rimtu žvilgsniu.

Aš pažvelgiau į Urtę, ji tylėjo ir žvelgė į dangų. Ir kodėl jos būvimas šalia mane nuramina?.

Kostui suskambo telefonas. Jis neatsiliepė, jis tiesiog jį ignoravo, ir manę tai nervino labiau, negu tai, kad tėvai išsiskyrė.

-Urte, susitiksime rytoj. ,-aš apkabinau ją, o ji apkabino atsisveikindama manę. Aš ėjau tolyn nuo jos namų, norėjau nebematyti Kosto. Kas jis toks, kad jis mane prižiūri? Kodėl mano mama juo pasitiki? Kas vapšė dedasi? Patraukiau link namų, lyg turėčiau kur daugiau eiti.

-Danieli! ,-tai buvo Kostas. Nežinau kaip, bet jis mane sustabdė ir įtempė į mašiną, tikrąją to žodžio prasme. Iš pradžių aš nesipriešinau, bet po to nesusilaikiau..

-Ką tu manai darąs?! ,-užrėkiau, atsistojau ir trenkiau jam. Jis susiraukė. Užsuko man ranką, aš jam vis tiek trenkiau į pilvą, jis susilenkė, bet nepaleido mano rankos.

-Kada baigsis tavo mergaitiškas mušimasis? ,-jis paklausė su pasišiepusia šypsenėle veide. Jis atsistojo ir trenkė man į veidą. Jutau kaip burna užsipildė kraujo. Aš nebesipriešinau o jis tiesiog atidarė mašinos dureles.

-Lipk. ,-tai buvo jo pikčiausias balsas, kokį tik buvau girdėjęs. Aš nepaklusau, bet jis paėmęs man už rankos, įtempė į mašiną ir uždarė dureles, aš nebesipriešinau. Jis įlipo į mašiną, užvedė variklį ir pasižiūrėjo į mašinos veidrodėlį.

-Trenktas vaike, mano veidas kainuoja. ,-jis apsižiūrėjo ta vietą į kurią kažkaip sugebėjau pataikyti.

Aš nusišypsojau.

-O tu atrodai gan juokingai. ,-jis šyptelėjo ir mašina pajudėjo. Po keleto minučių, buvome namie. 

23 įrašas

Kostas įėjo į mano kambarį

-Mes turime pasikalbėti. –Jo balsas buvo ramus, bet žvilgsnis piktas. Jis žiūrėjo į manę taip, lyg jis matytu kiaurai manę ir žinotų ką aš galvoju.

-Aš su tavimi neturiu apie ką kalbėti. ,-numykiau ir atsisėdau ant kėdės.

-Bet užtat aš turiu. ,-Kostas buvo rimtas, paprastai jis būtų nusišypsojęs, bet šį sykį, jis nenusišypsojo.

Aš tylėjau ir susinėriau rankas už galvos. Kostas atsisėdo ant mano lovos.

-Kai aš tau sakiau, kad aš turėsiu išvykti, klauseisi manęs? ,-jis pakėlė akis ir pažvelgė į manę, aš atlaikiau jo žvilgsnį.

-Nepamenu.,-nusižiovavau.

-Aš noriu, kad tu vyktum kartu su manimi. ,-jis dar vis žiūrėjo į manę.

-Kodėl turėčiau vykti kažkur su tavimi? ,-nusižiovavau, nors buvau sutrikęs, ėmė pyktis.

-Tau Urtė nieko nepapasakojo?

-Ne, o turėtų? ,-pažvelgiau į jį.

-Ji taip pat išvyksta.

-Kur? ,-Paklausiau šiek tiek sunerimęs.

-Tu turėtum jos paklausti pats. ,-jis tai pasakė, šiek tiek su nusiminusiu balsu. Nustebau. Tai jam nepriimtina.

-Nors koks skirtumas kur ji išvažiuoja?

-Tai tau ji tikrai nieko nesakė. ,-Kostas pakilo, priėjo prie manęs ir uždėjo rankas man ant pečių.

-Kaip ir sakiau. NE. ,-suraukiau antakius.

Kostas nusišypsojo ir išėjo iš mano kambario. Ir kodėl jis kiekvieną kartą taip daro?! Debilas..

Aš atsiguliau ant lovos, iš galvos vis neišėjo Kosto žodžiai. Pasiėmiau telefoną ir parašiau Urtei žinutę.

„Labas Urte, kaip laikaisi?

                                        Danielis“

Atsakymą gavau iš karto.
 „Tik pažiūrėkit, kas mane prisiminė. (šypsenėlė) aš laikausi gerai, o kaip pats?

                                                                                                                          Urtė“

Jei viskas gerai, tai ką tas lopas Kostas, nusišneka??

 „Net pats gerai nežinau. (šypsenėlė) Nenorėtum susitikti?

                                                                                        Danielis“

Ir kodėl aš taip parašiau... Jau po 9.20min. ji tikrai nesutiks.. Jos atsakymą gavau po 5minučių.

„Jau pakankamai vėlu, argi ne taip?

                                                          Urtė“

Ir ką aš sau galvojau, aišku, kad jau per vėlu.. Bet aš turėjau sumanymą ir gan neblogą, manyčiau.

„Aš pas tave atvažiuosiu (šypsenėlė), sutinki?

                                                              Danielis“

Persiverčiau lovoje ant kito šono ir gavau skubų atsakymą.

„Ok.

      Urtė“

Perskaitęs nusišypsojau ir nuėjau į apačią.

-Kostai?! ,-Užšaukiau, besišypsodamas kaip vaikas ir įžengiau į svetainę, kurioje buvo Kostas.

-Kas yra? ,-Kostas pakėlė akis, jis buvo rimtas.

-Tu man sakiai pasišnekėti su Urte, tai taip išėjo, kad pirmą kartą paklausiau tavo patarimo ir dabar tu turi manę iki jos nuvežti. ,-Dar vis šypsojausi kaip vaikas- su didele šypsena.

-Ne per vėlu? ,-Jis pažiūrėjo į laikrodį.

-Dar saulė šviečia, nematai? ,-parodžiau pro langą į mėnulį.

Kostas tik nusišypsojo, išjungė televizorių ir pasiėmė savo mašinos raktelius. Aš užsikėliau sau ant galvos rankas ir nusekiau paskui Kostą, buvau patenkintas.

-Tu atrodai, kaip mažvaikis.

-Pasakė didelis kūdikis.. ,-nusukau žvilgsnį nuo jo ir pažvelgiau į šoną.

-Eime, kol ta tavo saulė nenusileido. ,-jis nusišypsojo ir mes išėjome iš namų.

Aš žinojau kur gyvena Urtė, bet atrodo, kad Kostas žinojo taip pat, kadangi man nereikėjo sakyti, kur jam važiuoti. Aš sėdėjau šalia Kosto, priekinėje sėdynėje. Miesto gatvės buvo nušviestos žibintų šviesomis. Gražus vakaras. Aš neišmanau apie romantiką, bet manyčiau, kad tai romantiška.

-Atvažiavom.

Aš apsižiūrėjau, mes jau buvome prie Urtės namų. Urtė sėdėjo lauke ant suoliuko, pamačius manę, ji nusišypsojo ir pamojavo ranka.

-Tavęs palaukti, ar paskambinsi kada reikės parvešti? ,-Kostas pažvelgė į manę, aš jau dariau mašinos dureles.

-Paskambinsiu.

Vos tik išlipau iš mašinos ir uždariau duris, Kostas išvažiavo, jis nuvažiavo kita kryptimi, bet man tai nelabai ir rūpėjo.

-Labas, Urte. ,-Pasisveikinau eidamas link jos. Jos namai buvo gan dideli, ėjau takeliu vedančių link namo durų, kiemas atrodė gan mažas, bet jis puikiai atrodė su krepšiniu ir keliomis gėlėmis. Prie įėjimo pastebėjau gėlių vazonus ir kelias statulas nykštukų. Atrodė juokingai, bet įdomiai. Prie įėjimo taip pat buvo trivietė supynė, ant kurios sėdėjo Urtė.

-Labas. ,-Urtė nusišypsojo, apžiūrinėdama manę.

Aš priėjau prie jos.

-Galima atsisėsti šalia, panele? ,-paklausiau gan mielai ir linksmai.

-Žinoma, prince. ,-ji nusišypsojo. Aš prisėdau šalia. –Tai apie ką norėjai pasikalbėti? –paklausė Urtė ir žvilgtelėjo į manę.

-Tu nežadi kažkur išvykti, greitu laiku arba vasara? ,-pažvelgiau į ją.

-Na taip, bet iš kur tu žinai? ,-ji nusišypsojo. –Beje, kas tave atvežė? Girdėjau, kad tavo tėvai išvykę.

-Ponas Debilas, padarė paslaugą ir atvežė manę. ,-nusišypsojau. ,-Tas pats Debilas, man ir pasakė, kad tu žadi išvykti.

-Tik nesakyk, kad tas Ponas Debilas yra mūsų istorijos mokytojas, Kostas? –Ji žiūrėjo į manę ir juokėsi.

-O tu esi teisi, miledi. ,-Nusijuokiau ir aš.

Mes juokėmės gan ilgai, kol aš nenutraukiau juoko „bangos“.

-Tai kur tu žadi išvykti?

-Į kitą šalį. ,-ji nusuko žvilgsnį nuo manęs. Urtė atrodė gundančiai. Ji buvo apsivilkus aptemtus džinsus ir juodą švarkelį-jai tai labai tiko.

-Į kokią šalį? ,-Aš nenuleidau žvilgsnio nuo jos.

-Į Japoniją.

Man „iššoko akys ant kaktos“.

-Kodėl, kodėl būtent ten? ,-tikėjausi blogiausio.

-Mano tėvai domisi Japonija, ir tėtis studijavo Japonų kalbą gan ilgą laiko tarpą, ir dabar jis ten susirado darbą. Jis nori pabandyti ten dirbti, jei nepavyks grįšim... ,-Ji pažiūrėjo liūdnu žvilgsniu į manę. –Bet kodėl tu to klausi, Danieli?

-Na.. Tas Ponas Debilas, nori, kad aš vykčiau kartu su juo. ,-Aš žiūrėjau į Urtę, pastebėjau, kad ji nesuprato manęs.

-Kaip tai? ,-paklausė.

-Aš net pats gerai nežinau, iš pradžių aš nesutikau, bet po to jis pasakė, kad tu taip pat važiuosi į tapačią šalį... ,-aš jaučiausi keistai kalbėdamas apie tai su mergina.

-Bet tavo tėvai, kaip jie? ,- ji dar vis nieko nesuprato, taip pat kaip ir aš nieko nesupratau.

-Aš pats to nežinau, jam kažkas užplaukė. ,-Atsikvėpiau ir atsirėmiau nugara į supynės atlošą. Iš po lėto supomės.

-Gal jo paklauskime?

-Jis išvažiavo.

-Kur?

-Nežinau, žinau tik tiek, kad tikrai ne namo. ,-nusišypsojau ir pridėjau – lyg man rūpėtų.

-Paskambinkim jam?

-Kam?

-Kad suprastume, ką nors daugiau.

Aš nusišypsojau.

-Gerai.

Išsitraukiau telefoną ir surinkau Kosto numerį.

-Klausau? ,-Kostas pakėlė ragelį, girdėjo šurmulys, jis tikrai ne namie.

-Gali jau atvažiuoti.

-Gerai, tuoj būsiu.

Jis padėjo ragelį.

-Na kaip? ,-pasiteiravo Urtė.

-Sakė tuoj atvažiuos. ,-Pažvelgiau į Urtę, ji atrodė sušalusi. Na tiesa, lauke buvo gan šalta. Aš apkabinau ją per pečius. –Šaltas vakaras. ,-Nužvelgiau žvaigždes. Iš jos kiemo puikiai matėsi grįžulo ratai.

-Taip. ,-Urtė nusišypsojo, ji nebuvo drovi ir tai mane pralinksmino. Aš pats nustebau kai ji pati apkabino manę.

Mes tylėjome ir žiūrėjome į žvaigždes. Urtė pridėjo savo galvą man ant krūtinės. Aš nusišypsojau. Mes žiūrėjome į žvaigždes ir laukėme.

 -Danieli, jau galime važiuoti. ,-Mes abu pašokome. Kostas mus baisiai išgąsdino. Ir ne tik tai, jo balsas buvo piktas, bet veidas ramus, tai nieko gero nežada.

-Mes norėjome tavęs paklausti. ,-Pažvelgiau į Urtę ir pamačiau, kad ji žiūri į savo namo duris. –Na aš norėjau tavęs paklausti. ,-Pridėjau.

-Klauskit. ,-Kostas dar vis kalbėjo su piktu balsu.

Sekantis įrašas bus įkeltas 2012-09-14d.  (Penktadienį).
Jis bus šiek tiek ilgesnis nei praeitas įrašas.

22įrašas

-Aš tau sakiau taip nesielgti. ,-Jis tai pasakė tyliai man į ausį ir trenkė dar kartą. Bet šį sykį, silpniau.

Aš likau gulėt ant jo kumščio, netekau jėgų ir noro priešintis.

-Atsiprašau. ,-sukuždėjo Kostas ir pakėlęs manę, nunešė į svetainę ir paguldė ant sofos.

Jis išėjo iš svetainės ir po kelių minučių, aš atsikėliau. Pilvą skaudėjo baisiai, bet nenorėjau čia gulėti ir nieko nedaryti. Vos tik pakilau nuo sofos, Kostas grįžo į svetainę.
-Ar tau viskas gerai? ,-jis meiliai nusišypsojo.

Aš į jo klausimą neatsakiau, net nepažiūrėjau į jį. Sunkiai nuėjęs į koridorių, pasiėmiau numestąją kuprinę ir pasižiūrėjau į ant sienos kabantį laikrodi. Po 7.40. Jaučiausi keistai, galva svaigo, tikiuosi jis nieko nebus pridėjęs į pusryčius. Nuėjau prie laukinių durų, bet Kostas mane sulaikė, aš net nepajutau, kaip jis prisiartino prie manęs.

-Aš tave nuvešiu. ,-jis sugriebęs man už peties, atsuko mane į save.

-Aš galiu pats nueiti. ,-pasakiau su pykčiu balse, benusukdamas akis į šalį.

Kostas manęs neklausė, pasiėmė ant spintelės padėtus raktus ir apkabino manę. Elgiausi neutraliai. Nemasčiau aiškiai ir man neberūpėjo šią minutę ką jis daro. Tik prisiminiau vakar vakarą.

-Iš kur tu..

Jis mane pertraukė.

-..žinau apie tai ką tu veikei? ,-jis nusišypsojo, paleido mane ir atrakino namo duris.

-Taip. ,-piktai atsakiau. Pradėjau atsigauti ir po truputį mąstyti.

-aš gi tave prižiūriu, kaip galėčiau nežinoti tokių dalykų? ,-jis tai pasakė su pašaipėle balse.

Kostas atidarė duris ir išėjome iš namų. Įlipę į mašiną, patraukėm link mokyklos. Mašinoje buvo tyla.

-Tau sakiai reikia naujo telefono? ,-Nutraukė tylą Kostas.

-Taip.

Kostas nusišypsojo. Atvažiavę į mokyklą, pirmutinis išlipau iš mašinos ir patraukiau link tvarkaraščių, aš per didelis tinginys atsiminti savo pamokas. Pirma Biologija, nuostabu.. Nuėjęs link kabineto, pamačiau prie jo stovinčius Urtę ir Luką.

-Vėl tu suski, čia? ,-nusišypsojau kaip man pridera.

-Labas Danieli. ,-Urtė pasisveikino šiek tiek piktokai. Lukas nuėjo šalin.

-Labas Urte. ,-Nusišypsojau.
Biologijos pamoka praėjo, itin greitai, po jos buvo Chemija,Muzika,Matematika,Geografija,Dailė.

Į dailę net nėjau, pabėgom su Laurynu.
-Kodėl nemėgsti to bičo Luko? ,-Paklausė Laurynas.

-Per daug gėjiškas jis. ,-nusišypsojau.

-Pasakyčiau ta patį. ,-jis nusijuokė ir patraukėm savo keliais.
Parėjęs namo Kosto neradau ir ačiū Dievui. Vos įžengęs pro duris, pamačiau Pūkį gulinti ant kilimėlio. Manę pamatęs sumiaukė. Aš įpyliau jam pieno, rasto šaldytuve ir nuėjau į savo kambarį.
Atsiguliau ant lovos. Jaučiausi kažkaip prastai, nepajutau kaip užmigau.

-Danieli, kelkis, vakarienė paruošta. ,-Aš atmerkiau akis ir pamačiau Kostą stovinti šalia mano lovos ir besišypsantį.-Kelkis, ką naktį veiksi? ,-jis šypsojosi, bet neatrodė, kad būtų geros nuotaikos, tai nieko gero nežada..

Aš atsikėliau nesiginčijęs ir nulipau laiptai žemyn į virtuvę. Ant stalo buvo sudėtos lėkštės. Priėjęs arčiau stalo pamačiau lėkštėse esančius kepsnius, salotas, bulvytes fri ir prie lėkščių po stiklinę kažkokio gėrimo. Atsisėdau ir pradėjau valgyti.

-Skanu? ,-Kostas bevalgant paklausė.

-Esu valgęs ir blogiau. ,-numykiau bekramtydamas. Jis toliau šypsojosi.

Kostas atsistojo, nuėjo iki prieangio ir po kelių minučių grįžo į virtuvę. Aš tuo pačiu metu baigiau valgyti ir pakilau nuo stalo.

-Danieli, tu prašei šito? ,-Jis paklausė paduodamas man topo centro maišiuką.

-Kas tai? ,-paklausiau mieguistai, beimdamas maišiuką.

-Pasakyk ar tiks, jei ne pakeisiu. ,-Kostas šypsojosi ir nebegalėjau suprasti kas jam darosi. Turėjau nuojauta, kad jis piktas.

Atidariau maišiuką ir jame pamačiau dėžutę, išėmęs ją, pastebėjau, kad tai telefonas „Samsung i9100 galaxy SII“ Prastesnis nei turėjau, bet ne toks jau ir blogas.

-Tu čia jį man nupirkai? ,-paklausiau idiotiškai, nes negalėjau patikėti, kad Kostas nupirktų man tokį telefoną, tikėjau, kad jis gan brangus.

-Jeigu būčiau pirkęs sau, tada tau nebūčiau davęs. ,-jis nusišypsojo ir nuėjo plauti lėkščių.

Aš nenorėjau jam sakyti žodžio „ačiū“ ir nežinojau kaip pasielgti, aš nesitikėjau, kad jis tikrai nupirks man telefoną. Jis man buvo kaip tėvas, tik netgi geresnis kartais.. Aš nuėjau į svetainę ir atsisėdau ant sofos, išėmęs iš dėžutės telefoną, įsijungiau jį ir įsidėjau kortelę. Kostas atėjęs į svetainę, atsisėdo šalia ir įsijungė televizorių.

-Danieli, greitai baigsis mokslo metai ir aš turėsiu išvykti. ,-Jo balsas buvo ramus.

-Greičiau jie baigtųsi. ,-sumurmėjau.

-Kaip telefonas? Tinka?

-Aha. ,-truputi palaukęs pridūriau. ,-ačiū. ,- atsistojau ir nuėjau į savo kambarį.

Kostas atėjo į mano kambarį.

-Kas yra? ,-paklausiau, gan susinervinęs.

-Mes turime pasikalbėti. –Jo balsas buvo ramus, bet žvilgsnis piktas. Jis žiūrėjo į manę taip, lyg jis matytu kiaurai manę ir žinotų ką aš galvoju.

Naujus yrašus talpinsiu kas savaitę.

21 įrašas

-Žinau, kad tu nekenti to berniuko Luko ir nenuėjai į susitikimą su Urtę. ,-jis pasitraukė nuo mano veido ir nulipo nuo manęs, paleidęs rankas ir kojas.-Labanaktis, saldžių sapnų. ,-Jis apsisuko ir išėjo iš mano kambario.

Aš likau gulėti lovoje visas sustingęs. Kas jis toks, kad drįsta taip kalbėti?! Aš atsikėliau iš lovos ir išbėgau iš kambario. Nubėgau į pirmą aukštą, Kostas sėdėjo svetainėje ant sofos ir žiūrėjo televizorių. Aš priėjau prie jo ir sugrėbiau jam už kaklaraiščio. Jis tiesiog nusišypsojo. Mane tai dar labiau sunervino.

-Ką tu nori parodyti, taip elgdamasis?! ,-rėkiau jam į veidą, o jis dar vis šypsojosi. Aš pasiruošiau jam trenkti.

-Kaip elgiuosi? Ar šitaip? ,-jis atsistojo ir apkabino mane. Aš išsisukau iš jo glėbio ir trenkiau jam į veidą. Jis vėl nusišypsojo. Aš ruošiausi jam trenkti atgal, bet jis sugavo mano kumštį ir užlaužė ranką.

-Tavo vietoje, šitaip nesielgčiau. ,-Jis tai pasakė su pašaipėle balse ir nusibraukė su kumščiu kraują iš po lūpos, ir nuėjo link laukinių durų. –Rytoj ryte užsuksiu tavęs į mokyklą. ,-Kostas pasakė ir išėjo iš namų.

-Debilas.. ,-sumurmėjau ir nuėjau atgal į savo kambarį. Buvau persiutęs ir iš nervų spyriau į savo kambario duris, skaudėjo. Parėjęs į savo kambarį, kritau ant lovos ir pasiėmiau telefoną. Gauta viena žinutė. Kvailas įtrūkimas neleido paspaudi ekrano, kad eitu perskaityti, dar labiau susinervinau ir sviedžiau jį į spintos duris. Greitai pašokau, susiprotėjęs ką padariau.

-f*ck! ,-nusikeikiau angliškai ir pakėliau telefoną.

Baterija iškrito, viršelis suskilo, nugarėlė įskelta. Pakėlęs telefoną įdėjau jį į stalčių ir nuėjau gulti.
Varčiausi lovoje gan ilgai, bet kai atsimerkiau pamačiau, kad jau rytas. Išgirdau kažkokį trenksmą, kuris mane ir prižadino, siekiau telefono, kur jis visada guli, bet pajutęs, kad jo ten nėra, prisiminiau, kad jis stalčiuje. Išlipau iš lovos ir nulipau laiptais į pirmą aukštą, iš kur išgirdau

trenksmą. ėjau link virtuvės ir pamačiau Pūkį išbėganti iš jos. Įžengęs į virtuvę, krūptelėjau.

-Jau atsikėlei? ,-Tai buvo Kostas. Jis atsisuko ir nusišypsojo pamatęs manę. Jis buvo su prijuoste ir kažką kepė.

Nieko jam neatsakęs, nuėjau į savo kambarį ir persirengiau. Persirengdamas burbėjau sau po nosim.

-Lopas.. atsivilko mat.. jau atsikėlei? ,-pamėgdžiojau jo balsą, pasityčiodamas. –Tai ne blet.. lunatikas aš. ,-susinervinau ir susimečiau į kuprinę kaip visada visas knygas, išsitraukiau iš stalčiau telefoną. –Jei jis jau čia, reikia jį išnaudoti. ,-šyptelėjau. Įsidėjau telefoną į kuprinę ir nulipau laiptais žemyn.

-Jei tu mano prižiūrėtojas, tu turi man padėti, taip? ,-paklausiau šyptelėdamas pusę lūpų ir atsisėdau ant virtuvinės kėdės, ją apžergdamas. Kostas buvo dar prie keptuvės, pamačiau, kad jis kepa blynus.

-Nori pinigų? ,-jis ramiai paklausė, net nežvilgtelėjęs į manę.

-Taip.

-Kiek?

-300Lt. ,-ramiai pasakiau, „valgydamas“ jį žvilgsniu.

-pasiimk iš piniginės.

-Kur ji? ,-apsižiūrėjau kur ji galėtų būti, buvau nustebintas, kad jis taip lengvai sutinka duoti 300lt.

-Kišenėje. ,-Ramiai atsakė.

-Kokioje? ,-piktai paklausiau.

-Kelnių.

-Kur jos?

-Čia. –jis pasakė ir pasiėmęs lėkštę, įdėjo blynus. aš į jį pažiūrėjau, kaip į kokį idiotą.

-tai duosi?

-Pasiimk. ,-jis padėjo lėkštes ant stalo. Aš tikrai neliesiu jo kelnių.. Kurias jis turi apsimovęs!

-Tada bent paskolink telefoną, nes mano sugedo.

-Tai galėsime užsukti kur nors po mokyklos.

Šiandien buvo penktadienis. Tikiuosi šiandien jokių nesąmonių nebus.. Pavalgęs pusryčius pasižiūrėjau į laikrodį buvo po 7.20.

-Padarei namų darbus? ,-manęs paklausė Kostas, plaudamas indus.

-Tai kaip aš negalėčiau jų nepadaryti..

-Žinau, kad nepadarei.

-Tu gal koks nors burtininkas?! Kad jau viską apie manę žinai?! Pydaras blet. ,-Pakilau nuo stalo, pasiėmiau kuprinę ir ėjau link laukinių durų.

-Panašiai. ,-jis kuo ramiausiai atsakė, o aš dar labiau susinervinau.

Bandžiau atidaryti duris, bet jos neatsidarė, pažiūrėjau spynoj rakto, jo nebuvo.

-Kur raktas?! –užrėkiau, kad jis girdėtų.

Kostas atėjo prie virtuvės durų staktos, atsirėmęs į ją jis susikėlė rankas ties krūtine ir nusišypsojo.

-o kam tau jo?,-švelniai paklausė.

-Nes man jo reikia!,-sušukau ir ėjau link jo, man nerūpėjo kad jis stipresnis už manę, man užvirė kraujas. Aš jam spyriau, bet jis lengvai sulaikė mano koją, su savo koją. Šituo veiksmu buvau nustebintas. Pabandžiau trenkti iš kumščio, jis jį sulaikė ir trenkė man į pilvą. Aš susiriečiau, smūgis buvo stipresnis, nei tikėjausi ir daug greitesnis, nei spėjau jam trenkti iš kitos rankos.

-Aš tau sakiau taip nesielgti. ,-Jis tai pasakė tyliai man į ausį ir trenkė dar kartą. Bet šį sykį, silpniau. 

20Įrašas

Repetavome apie keturias valandas su pertraukomis. Likau šlapias kaip šunytis.

-Gaudyk. ,-Man pametė mineralinio buteliuką Arminas.

-Ačiū.

Visi nuėjome prie suoliukų kur buvo rankšluosčiai, spintelės ir kitų rūbai. Pasiėmiau rankšluostį ir nusišluosčiau veidą. Tikėjausi jis nenaudotas, bet buvau taip pavargęs, kad apie tai net negalvojau. Atsisėdau ant suoliuko ir ištiesiau kojas. Prie manęs priėjo Mantas.

-Na kaip, patinka? ,-jis atsisėdo prie manęs ir atsigėrė mineralinio.

-Nepatiktų, būčiau neprašęs priimti. ,-nusišypsojau ir atsigėriau mineralinio.

-Na aš turiu omenį dainą. ,-nusijuokė.

-Iš kur galėjau tai žinoti? ,-nusijuokiau.

Jis taip pat ištiesė kojas ir atsirėmė į mums už nugarų esančias spinteles.

-Šitą dainą parinko Karolis, bet šokiui vadovauja Tadas. Keistas derinys.

-Kodėl? ,-pažvelgiau į jį.

-Nes dažniausiai dainą renka Arminas ir šokį kuria Tadas arba visi kartu.

Aš atsigėriau dar mineralinio.

-Man nesvarbu.

Prie mūsų priėjo Tadas.

-Danieli, jei taip toliau šoksi ir nebepraleisi susirinkimų, galėsi su mumis šokti hih hop karalių rinkimuose.

-Stengsiuos kaip galėdamas. ,-Nusišypsojau.

Tadas pažiūrėjo į mane ir nusijuokė.

-Mums bus garbė turėti tokį kaip tu.

-Tai man garbė. ,-Nusijuokiau ir aš.

Tadas nuėjo į salės vidurį, suplojo rankomis ir prakalbo.

-Ačiū, kad šiandien atėjote. Kitas susitikimas vyks Antradienį, antrą valandą, kam pamokos, pabandykite ištrūkti, kaip visada. ,-jis nusijuokė ir nuėjo prie savo spintelės. Aš atsistojau, pasiėmiau savo kuprinę ir pasitikrinau ar yra telefonas.

-Jau varom? ,-nusišypsojo Mantas, tuo pačiu atsistodamas.

-Jo. Varai kartu?

-Varom.,-jis pasiėmė savo tašę, užsimetė ant pečių ir patraukėm link laiptų.

-Davaj chėbrytė! ,-sušukom su Mantu.

-Susitiksime antradienį meilučiai! ,-Sušuko Tadas juokdamasis.

Išėję iš pastato pamatėm, kad jau gan tamsu.

-Greičiau ateitų vasara. ,-nusijuokė Mantas.

-Būtų gerai.

Patraukėme link namų, jis pasuko į savo gatvę, o aš į savo.

-Sudiev. ,-Davėm su rankom aukštą penkis ir patraukėm link savo namų juokdamiesi.

Aš išsitraukiau telefoną ir pamačiau nuo Urtės gautą žinutę.

„Danieli, gal turi laiko šiandien susitikti? Apie 5valandą?

Urtė.“

Pasižiūrėjau į telefono laikrodį ir pamačiau, kad jau po 6. Atrašiau jai atsakymą.

„Urte, atsiprašau, tik dabar pamačiau žinutę.

Danielis“

Išsiuntęs žinutę, pamačiau, kad jau esu prie savo namų. Atsisegiau kuprinę ir ieškojau rakto, kur pagal viską jis turėtų būti. Suradęs raktą, atrakinau duris ir įžengiau į namus. Kažin kaip gyvuoja pūkis? Numečiau kuprinę prie laiptų ir nuėjau į virtuvę. Pūkį pamačiau svetainėje įsitaisiusį ant sofos.

-Pūki. ,-nusišypsojau ir nuėjau į svetainę. Pakėliau jį ir paglosčiau, jis sumurkė. Nešdamas Pūkį, nuėjau į virtuvę, padėjau jį ant grindų ir atsidaręs spintelę ieškojau kačių ėdalo. Kačių ėdalas buvo nukištas į spintelės galą, paėmiau jį ir įbėriau į lėkštutę. Paėmęs kitą lėkštutę įpyliau vandens iš krano, nes užmiršau nupirkti pieno. Suskambo telefonas, išsitraukiau jį iš savo džinsų kišenės. Nepažiūrėjęs į adresato vardą atsiliepiau.

-Alio?

-Danieli, kur tu? ,-tai buvo Kostas, jo balsą jau gerai atpažįstu.

-Namie. ,-suniurzgiau.

-Tuoj būsiu, gal ko nupirkti iš parduotuvės?

-Pieno ir valgyt. ,-jei jis jau klausia, tai geriau jau išnaudosiu jį.

Tai pasakęs numečiau ragelį ir atsisėdau ant kėdės. Mano skrandis sugurgė, vis dėl to nevalgiau pietų ir jaučiausi silpnas.

-Miegančioji gražuole, kelkis ir pavalgyk. ,-sušuko Kostas, su pašaipėle balse.

Aš atsimerkiau, nejaugi buvau užmigęs? Vėl sugurgė skrandis.

-Nevalgei mokykloje pietų? ,-jis šypsojosi iš maišiuko traukdamas prekes ir dėdamas ant stalo. Keista jį matyti tokį laimingą.

-Ką gero nupirkai? ,-paklausiau žiovaudamas.

-Bandelių, pieno, kavos „3in1“, dešrelių, bulvyčių, picos, „colos“, pomidorų padažo ir duonos. ,-vardino dėdamas ant stalo. –Tiks? ,-pasitikslino.

-Aha. ,-man vėl sugurgė skrandis ir Kostas nusijuokė.

Jis kelias prekes kaip priimtina sudėjo į spintelę, kitas į šaldytuvą, pasiėmė bulvytes, įdėjo į mikrobangų krosnelę, susiradęs puodą įpylė vandens ir padėjo ant dujinės. Aš tuo metu dar vis sėdėjau ant kėdės, padėjęs rankas ant stalo ir parėmęs galvą.

-Nesėdėk susikūprinęs. ,-pasakė Kostas.

Aš jo neklausiau toliau taip sėdėjau ir stebėjau ką jis daro. Susiradęs lėkštes padėjo ant spinteles prie mikrobangų krosnelės, kai užvirė puode vanduo įmetė dešreles , iš mikrobangų krosnelės išėmė bulvytes ir sudėjo į lėkštes.

-Ką gersi? ,-paklausė jis.

-„Colos“.

Kostas pasiėmęs stiklines įpylė „colos“ ir padėjo ant stalo. Aš pasiėmiau vieną ir atsigėriau. Kai išvirė dešrelės, jis įdėjo į lėkštes po dvi dešreles, įpylė padažo prie bulvyčių ir padėjo ant stalo. Paėmęs šakutes ir peilius, padėjo prie lėkščių.

-Skanaus. ,-Pasakė.

Aš į jį pažiūrėjau ir atsakiau.

-Ačiū.

Pasiėmiau šakutę ir peilį, susipjaučiau dešrelę ir pradėjau valgyti. Kostas šypsojosi.

Pavalgęs išsiploviau lėkštę, įpyliau Pūkiui į lėkštutę pieno ir nuėjau į svetainę.

-Padarei namų darbus? ,-Paklausė Kostas, atnešdamas kavos.

-Aha. ,-pamelavau ir įsijungiau televizorių.

Kostas nuėjo atgal į virtuvę. Aš pasiėmiau kavą ir pradėjau gerti.

-Tai gerai, kad ne tikra kava. ,-pats sau pasakiau.

Išgėręs kavą nuėjau į savo kambarį ir kritau į lovą, buvau pervargęs, net neturėjau jėgų priekaištauti Kostui, ko jis toks paslaugus ir išviso ko atėjo į mano namus. Tuo pačiu metu jis įėjo į mano kambarį. Apsimečiau, kad miegu. Jis priėjo prie mano lovos ir užklojo manę. Aš neištvėriau atsisukau į jį ir sugriebiau už marškinių viršaus.

-Kokio velnio tu taip darai?!! ,-Rėkiau jam tiesiai į veidą. Jis tik nusišypsojo. Tai manę dar labiau sunervino. Pakėliau ranką jam trenkti į veidą iš kumščio, bet jis sugavo mano kumštį. Aš jo nenorėjau paleisti ir norėjau bandyti trenkti dar kartą, bet jis to neleido jis apvertė mane ant nugaros, suėmė rankas, o su savo kojomis laikė mano kojas ir neleido man pajudėti.

-Paleisk asile! ,-rėkiau jam į veidą. Bet jis ir vėl tik nusišypsojo ir lenkė galvą prie mano veido.

-Nedrįsk! ,-dar vis rėkiau.

Jis palinko prie mano ausies ir sušnibždėjo.

-Visa tai suprasiu kaip atsakymą ačiū už vakarienę ir visą kitą. ,-jis nusišypsojo ir kalbėjo toliau. ,-aš žinau, kad tu buvai pabėgęs iš pamokų, kad nebuvai nuėjęs pas socialinę ir žinau, kad tu buvai apleistame pastate su tuo vaikinu, vardu Mantas. ,-jis šypsojosi.

-Iš kur tu?..

Jis mane pertraukė.

-Žinau, kad tu nekenti to berniuko Luko ir nenuėjai į susitikimą su Urtę. ,-jis pasitraukė nuo mano veido ir nulipo nuo manęs, paleidęs rankas ir kojas.-Labanaktis, saldžių sapnų. ,-Jis apsisuko ir išėjo iš mano kambario.

19įrašas

Įdomu, kada jis buvo mano draugas?.. Ir taip.. Gi jis turi vaidmenį.. MOKYTOJAS.

-Tu man net nebuvai draugas.

Kostas nusisuko ir pradėjo eiti.

-Čia socialinės kabinetas. ,-jis parodė ranka, į kairėje pusėje esančias duris ir jis pats apsisuko ir nuėjo toliau. Tik jis vėl sustojo, atsisuko ir nusišypsojo.

-Šiandien važiuosim pas tave ar mane? ,-paklausė.

-Šiandien grįšiu namo vėlai, turiu reikalų.

Jis nuėjo. Palaukiau kol jis nueis, ir patraukiau link tualeto. Net nežadėjau eiti pas socialinę.. Pastovėjau tualete, nusiploviau rankas. Prisiminiau, kad buvau gavęs žinutę. Išsitraukiau telefoną, du nauji gauti pranešimai. Atidariau pranešimus.

„Man matkė, oh nekenčiu rusų, užjaučiu, kad tau į ją reikia eiti.

Toma.“

Atrašiau jai:

„Nėr čia ko užjaust, jau šiuo metu pas socialinę varau.
Danielis.“

Atidariau sekantį pranešimą:

„Ko tu taip ilgai pas tą socialinę?

Urtė.“

Atrašiau ir jai:

„Tuoj pala, atlieku gamtinius reikalus ir grįžtu.

Danielis.“

Išėjęs iš tualeto patraukiau link rusų kabineto. Įėjęs į klasę, pajutau kaip visi į manę sužiuro. Aš nusišypsojau ir nuėjau atgal į savo suolą. Pamokai pasibaigus manę užkalbino Urtė.

-Kur tu taip ilgai buvai? ,-ji nusijuokė. Mes ėjome koridoriumi link matematikos kabineto.

-Tualete. Gal papasakoti, ką ponas nykštukas man pasakė?,-nusijuokiau.

-Tai žinoma. ,-nusijuokė ir Urtė.

Prie mūsų priėjo Mantas.

-Labas. ,-pasisveikinom.

-Mums reiktų eiti dabar, nieko prieš? ,-paklausė Mantas.

-Kur eiti? ,-pasiteiravo Urtė.

Aš žiūrėjau į Mantą. Jis atsargiai papurtė galvą, kad nepamatytų Urtė.

-Po 45min bus gerai? ,-paklausiau Manto.

-Nu gerai, ilgiau nė minutės.

-Ok.

Mantas nuėjo.

-Kur jūs eisit? Ir vėl bėgsi iš pamokų? ,-klausinėjo Urtė.

-Ne. Pamatysi kada nors. ,-nusišypsojau.

Matematikos pamoka praėjo daug greičiau nei tikėjomės. Vos skambutis nuskambėjo, viską susimečiau į kuprinę ir patraukiau link durų.

-Danieli, palauk. ,-Manę pašaukė Urtė. Aš atsisukau.

-Kitą kartą galėsiu ir aš kartu eiti su tavimi? ,-Urtė praėjo pro manę, sustojo ir atsisuko į manę. ji atrodė tiesiog stulbinančiai.

-Pažiūrėsim. ,-nusišypsojau ir išėjau iš kabineto.

Ėjome link laukinių durų iš lėto, per daug neskubėdami. Pamačiau Kostą ir sustojau. Jis išėjo iš mokytojų tualeto ir nuėjo koridoriumi.

-Danieli, kas tau? ,-pasiteiravo Urtė.

-Man viskas gerai, tik man atrodo, kad aš vėluoju. ,-nusijuokiau ir tuo pačiu metu iš už nugaros atbėgo Mantas.

-Varom!

-Greičiau varom! Kol kas nors mūsų nepamatė! ,-Rėkė Mantas.

Mes bėgome iš visų jėgų, norėjome užbėgti už sankryžos, kad mūsų nebematytų, nes kitaip prisidirbtume.

-Pagaliau.. ,-sustoję gaudėme orą.

-Nesakyk, kad mes ir vėl vėluojame?,-paklausiau.

-Ne. ,- atsakė Mantas, dar vis gaudydamas orą. –Dar kelios minutės liko, paskubam.

Pasileidome bėgti, prabėgom dar kelis posūkius ir jau buvome vietoje.

-Šis pastatas niekada nepasikeičia? ,-Paklausiau apžiūrėdamas pastatą akimis.

-Šis pastatas, tiesiog galima sakyti, buvo pastatytas mums. Atlaiko pačią garsiausią muziką.  ,-nusijuokė Mantas ir nuėjome iki durų.

Įėję į pastatą iškarto išgirdome muziką. Ji buvo tikrai šauni. Lipome laiptai į antrą aukštą. Laiptai kaip ir anksčiau buvo sukežę. Mantas ėjo priekį aš iš galo, užlipę į antrą aukštą pamatėm kitus jau šokančius.

-Tai mes vėluojam? ,-paklausiau Manto.

-Ne, kiekvienas narys ateina skirtingu laiko, mums reikėjo eiti į mokyklą, taigi mes kaip tik laiku. ,-paaiškino Mantas.

-Bet mums vis tiek teko pabėgti iš pamokų. ,-nusijuokiau.

-Sveiki.! ,-sušuko Mantas kitiems.

Karolis pritylino muziką ir mes su Mantu nuėjome prie jų.

-Sveiki. ,-pasisveikinau.

Vanesa į manę pasižiūrėjo ir nusišypsojo.

-Kodėl taip ilgai nesirodei? Neužmiršai, kad buvome skyrę tik bandomąjį laikotarpį? ,-paklausė prie manęs priėjęs Tadas-Vadeiva „Monstras“. Jie šoka visi nuostabiai, bet kaip vadeiva jis geriausiai.

-Turėjau išvykti į Japoniją. ,-Nusijuokiau, dešinę ranką užkeldamas už galvos.

-Keliauninkas tarp mūsų, huh? ,-nusišypsojo Eva.

-Na negaiškime laiko, pradėkime nuo pradžių! ,-Tadas sušuko, nubėgo į salės vidurį, suplojo rankomis ir Karolis įjungė muziką. Visi nuskubėjome į vidurį. Tadas stovėjo vidurį, o mes visi į jį žiūrėjome. Jis mus mokė, šį šokį jis kurė. Mane „pastatė“ prie Faustos ir Armino. Bet tik keliom minutėm, nes kaip žinoma hip hope vietos nesvarbios, svarbiausi judesiai. 

18Įrašas.

Kaip Kostas ir žadėjo iš pačio ryto nuvažiavome į mano namus. Nuėjęs į antra aukštą pasiėmiau kuprinę, įsidėjau kaip visada visas pamokas, pasitikrinau ar telefonas kišenėje ir išėjau. Įlipau į Kosto mašiną ir pajudėjome. Buvo keista su idiotu mokytoju važiuoti į mokyklą. Aš vėl nieko negaliu prisiminti apie tas kelias dienas, prie išvykimą į Japoniją.

-Atvažiavome.,-Kostas šypsojosi.

-MATAU. ,-piktai iškošiau ir išlipau iš mašinos.

Nuėjau prie tvarkaraščių. Taip.. man pirma pamoka...

-Ou yeah, pas fyfų karalienę ruskę varom. ,-užgiedojo giesmelę Tadas. Jis buvo mano klasiokas, kažkurią dieną buvome susipažinę. Netrukus prie pamokų tvarkaraščio atsirado ir Karolina su savo draugužėm.

-Labas Danieli. ,-sučiulbėjo Karolina.

-Labas rytas, damos. ,-pažiūrėjau į jas ir nusišypsojau.

-Kur buvai pradingęs? ,-pasiteiravo Aleksandra.

-Mane buvo pagrobę jūsų tėvai, nes jie išsikando, kad jus įsižiūrėjau. ,-Nusišypsojau savo „viliojančia merginas“ šypsenėle.

Jos visos nusijuokė. Pamačiau, kad šiandieną tarp jų nebuvo Sandros.

-E, eini? ,-Tai buvo Tadas.

-Tai teks.

-Kur tu tiek daug laiko buvai dingęs?

-Buvau rojuje. ,-Kalbėjau su girdima pašaipėle, mano balse.

-Tai nuskilo tau.

Eidami iki Rusų kabineto taip ir prašnekėjome apie visokias nesąmones.

-Tu pažįsti Sandra?

-Turi omenyje, mūsų klasiokę?

-Taip.

-Pažįstu, o kas jai?

-Ji irgi prapuolusi nuo tos pačios dienos, kai tu nuskridai į tą savo rojų.

-Iš kur žinai, kad skridau? ,-nusijuokiau.

-Nes mačiau. ,-Nusijuokė ir Tadas.

Įėję į rusų kabinetą, pamatėm Urtę besikalbančia su Luku?!

-E, tu dar nežinai kur sėdi?,-Paklausė manęs Tadas.

-Ne.

-Sėsk prie manęs, aš vienas sėdžiu.

-Ok. ,-Mano mintys buvo nukreiptos kitur. Ką tas pydaras Lukas čia daro? Ir kodėl Urtė taip gerai sutaria su juo?

-Labas Danieli. ,-Manę pamatė Urtė ir priėjusi apkabino. Aš ją apkabinau dar stipriau.

-Sveika. ,-nusišypsojau kai vienas kitą paleidome.

-Jūs tikrai atrodote, kaip pora. ,-Tadas sumurmėjo, sėdėdamas savo suole ir kažką kramtydamas.

-Labas Danieli. ,-Pasisveikino Lukas.

-Ką tu čia darai? ,-nužvelgiau jį ramiausiu žvilgsniu, nors ištikrųjų norėjau jį nužudyti.

-Atėjau pasikalbėti su Urte.,-Jis pažvelgė į Urtę.

-Tu lankai šią mokyklą?

-Taip. Tik einu į kitą klasę.

Ačiū Dievui.. Nuskambėjus skambučiui, idiotų princesė Lukas išsinešdino ir visi kiti mano klasiokai suėjo į klasę. Aš atsisėdau ant kėdės ir išsitraukiau knygą. Sėdėjome gale, vien dėl to gerai, gal nieko neprašys daryti, nors aš nežinau, kas čia bus per mokytoja. Pajutau telefono vibraciją. Jis buvo mano džinsų kišenėje. Išsitraukiau, dar mokytojos nebuvo. Gauta žinutė nuo nepažįstamo numerio, paspaudžiau skaityti.:
Labas vėl, Danieli. Kokia tau pamoka? Čia Toma. (šypsenėlė)

Atrašiau jai:

Labas, Toma, man dabar Rusų, tau kokia?

Tuo pačiu metu, kai išsiunčiau žinutę į klasė įėjo gan jauna mokytoja.

-Tai ji tipo mokytoja? ,-sušnibždėjau Tadui.

-Dar ir kokia. Su ja atsargiai.

Kai mokytoja prakalbo, susiėmiau už pilvo. Juo balsas.. plonytis.. kaip šunelio.. aš užsidengiau su ranka burna ir krizenau. Pažvelgiau į Tadą. Jis parodė mirties ženklą. Aš nesupratau, kai atsisukau atgal į lentą, pamačiau, kad mokytoja eina link manęs.

-Naujokas?,-Ji priėjo prie mano suolo.

-Taip, naujai iškeptas. ,-atsistojau.

-A, matau, mandruolis.

Prisiminiau Tado perspėjimą, na ką reikia išbandyti ją.

-Didesnio mandruolio nerasite pone.

Mokytoja nuėjo atgal prie savo stalo ir atsisėdo. Atsisėdau ir aš.

-Jeigu jau ponaiti atsistojot, tai ir stovėkit.

-Atsiprašau ,madam, bet aš nepriimsiu jūsų pasiūlymo.

Girdėjau visų prunkštimą, Tadas vos susilaikė, o merginos žiūrėjo į manę piktu žvilgsniu. Visada taip būna, kai kas nors atsišnekinėja prieš mokytoją. Pažiūrėjau į Urtę. Ji.. į manę, net nežiūrėjo.

-Mes dar pasišnekėsime po pamokų, mandruoli.

-Su malonumu, tamsta mokytoja.

Tadui to pakako, jis prapliupo juoktis garsiai.

-Matau tavo draugas nori palaikyti tau kompaniją.

-O tai kaip gi, gi ji mano draugas! Nors atsiprašau, madam, gal jis ir jūsų draugas?,-Turbūt perlenkiau lazdą. Nes Urtė atsisuko į manę, bet ji.. Ji šypsojosi. Gal ir neperlenkiau. Gavau vėl dvi žinutes. Šį kartą telefono neišsiėmiau.

-Jei ponaiti nieko prieš, gal galėčiau pradėti vesti pamoką? ,-Ji atsistojo ir pasiėmė knygą.

-Gal iškviesti kunigą? ,-nusišypsojau.

-Man to gana, lauk iš klasės ir...

-Atsiprašau. ,-Į klasę įėjo Kostas.

Ir ką jis čia daro?

-Taip? ,-paklausė mokytoja.

-Man atrodo, kad jūs turite ne tą dienyną.

-Oi, taip tikrai. ,-ji padavė Kostui dienyną ir Kostas ruošėsi išeiti iš klasės. Jis į manę nei karto nepažiūrėjo. Protingas žmogus..

-Atsiprašau, mokytojau Kostai, bet gal galėtumėte šį mandruolį,-ji parodė į manę. –nuvesti ligi socialinės?

-O ką jis padarė? ,-jis į manę net nepažiūrėjo.

-Neleidžia pradėti vesti pamokos.

-Atsiprašau. ,-aš atsistojau. –Bet aš jums visada leidžiu vesti pamoką, aš jums nė karto nesakiau, kad draudžiu. ,-nusišypsojau.

-Taip, aš jį nuvesiu. ,-Kostas nusišypsojo.

Velnias.. tikiuosi nesupyks vėl?.. nes visgi jis skaniai gamina.

Aš atsistojau ir išėjau iš klasės. Kostas išėjo iš paskos ir uždarė duris.

-Gal žinai kur socialinės kabinetas?

-Su mokytoju taip niekas nekalba.

-Bet ji pirma pradėjo. ,-nusijuokiau, ta frazę naudojau labai seniai.

-Aš kalbu ne apie ją.

-Kitų mokytojų neerzinau dar.

Jis pradėjo eiti, aš jam patraukiau iš paskos. Tik jis sustojo ir atsisuko į manę.

-Mokykloje aš mokytojas, ne tavo draugas, aišku?

Įdomu, kada jis buvo mano draugas?..Ir taip.. Gi jis turi vaidmenį.. MOKYTOJAS..

17įrašas

Mašina sustojo ir atsidarė langas, per lietų įžiūrėjau žmogaus figūrą.

-Štai kur tu..

Tai buvo Kostas.

-Ko tu nori? ,-aš pradėjau eiti toliau,  o jis su mašina pamažu važiavo.

-Sėsk į mašiną.

Aš akimirksniu sustojau. Niekada nebuvau girdėjęs jo tokio balso, pikto, agresyvaus. Aš nieko nesakęs įlipau į mašiną, galima pagalvoti, kad tikrai išsigandau. Vos tik spėjau uždaryti dureles, jis pradėjo važiuoti.

-Užsisek diržą. ,-jo balsas pasikeitė į kasdieninį. Užsisekiau diržą ir paspaudė greičio pedalą. Jis tiesiog „skriejo oru“ gatvėmis. Jis lėkė labai greitai, nepratardamas daugiau nė žodžio. Aš jau supratau, kad į mano namus, mes nevažiuojame..

-Kur tu mane veži? ,-susinervinau.

Jis nieko neatsakė. Tik staiga mašina sustojo prie kažkokio prašmatnaus viešbučio. Dar vis lijo, todėl per mašinos stiklus daugiau nieko neįžiūrėjau.

-Lipk iš mašinos. ,-jis atsisuko į manę ir nusišypsojo, bet aš jutau, kad tai nepaprasta šypsenėlė.. Jis velniškai įsiutęs.

Išlipęs iš mašinos atpažinau kas tai per viešbutis, didingasis Klaipėdos viešbutis „Amberton Klaipėda“. Kostas patraukė į viešbutį, aš nusekiau iš paskos.

-Ir tu čia gyveni? ,-paklausiau, kai įėjome į viešbučio vidų.

-Taip. ,-Jis ėjo priekyje.

-Ir kuris tavo butas?

-4.

-4?

-Taip.

Geriau daugiau neklausinėsiu.. Įlipome į liftą ir Kostas nuspaudė 4numerį. Tai vadinasi jis turėjo omenį ketvirtą aukštą. Kostas ėjo priekyje, aš iš paskos. Jis atrakino duris ir įėjome į vidų. Butas tikrai įdomus. Bet įdomu, kaip jis čia gali gyventi?.. Kostas atsisėdo ant odinio fotelio, pasidėjo alkūnes ant keliu, sunarstė pirštus ir pasirėmė galvą.

-Ir tu pasakyk man, kur tu buvai prapuolęs?

-Nemanau, kad tai svarbu. ,-Apžiūrinėjau jo butą. Ant ,matyt jo, darbo stalo buvo begalės popierių ir kažkoks sąsiuvinis, nuėjau pažiūrėti.

-Kodėl neatsiliepei, kai skambinau?

-Tu man skambinai? ,-atsisukau į jį. –Na turbūt išsikrovė telefonas, nes net nejutau. ,-išsitraukiau iš kišenės telefoną ir bandžiau vaidinti rimtą. –Jis išsikrovęs. ,-Atsisukau atgal prie stalo ir paėmiau tą sąsiuvinį, atverčiau ir..

-Aš dėl tavęs jaudinausi ir. ,-jis pažiūrėjo į manę. –Kas tau yra? ,-jis atsistojo.

Aš atpažinau šį sąsiuvinį, tai mano „dienoraštis“.. Nesusigaudžiau, kaip jis atsirado pas Kostą?

-Jis tavo? ,-Priėjęs Kostas paklausė.

-Ne. Pirmą kartą matau.

-Keista.

-Kas?

-Aš jį radau tą dieną, kai tave buvo kažkas aplankę. ,-nusišypsojo. Neįmanoma nustatyti jo nuotaikos viena minute į priekį.

-Neįsivaizduoju kieno jis.

-Tai ko taip keistai į jį žiūri? ,-Kostas nusišypsojo.- na nesvarbu, tu alkanas?,-jis nuėjo į virtuvę.

-Ką mes darome tavo bute?

-Galima sakyti nebuvo priežasties. ,-jis šypsojosi. Kaip nori taip ir suprask jį..

-Man rytoj į mokyklą.

-Taip, nuvešiu.

-Mano visi daiktai namie.

-Ryte užvažiuosim pasiimsi kuprinę,

-O pūkis?

-Nebūk mažas vaikas. ,-jis kepė kiaušinius ir nusišypsojo.

Rytoj ketvirtadienis.. reikės nepamišti nueiti į treniruotę.

16įrašas

Aš atsisukau ir negalėjau patikėti šiuo vaizdu...

Prieš mano akis stovėjo Lukas.. Atsistojau. Lukas šypsojosi, o mane persmelkė pyktis. Kaip jis drįsta rodytis man akyse? Maniau, kad aš jam pasakiau, kad jis dingtų man iš akių..

-Ko nori? ,-vis dėl to pabandžiau išlikti ramus.

-Na.. norėjau pasikalbėti. ,-jis pradėjo eiti link manęs.

Aš nebesusilaikiau. Jis tiesiog mane nervino, aš ruošiausi jam smogti.

-Danieli, štai kur tu! ,-Už Luko nugaros, pamačiau atbėgančią Urtę. Aš nuleidau ranką.

-Labas Urte. ,-nusišypsojau ir pamojavau.

Ji sustojo ir įsmeigė žvilgsnį į Luką. Aš nuėjau prie Urtės, paėmiau jai už rankos ir pradėjau ją vesti.

-Ei, ar jis tavo draugas? ,-ji sustojo, bet vis dar šypsojosi.

Aš taip pat sustojau ir atsisukau į Luką.

-Jis?.. ne, pirmą kartą matau.

-Nemeluok Danieli. ,-ji nusišypsojo. – jis buvo atėjęs pas tave, kai tu blogai jauteisi? ,-ji vis dar šypsojosi ir atsisuko į Luką.

Ji mane pričiupo..Tikrai.. Aš net nežinau, ar jie vienas kitą pažįstą? Jaučiausi keistai.

-Na gerai. ,- Priėjau prie Luko. –Ko norėjai?

Urtė priėjo prie mūsų ir atsisėdo ant suoliuko.

-Nemanot, kad jums reikėtų atsisėsti. ,-Ji nusišypsojo.

Lukas atsisėdo, atsisėdau ir aš. Urtė sėdėjo viduryje.

-Na aš norėjau atsiprašyti. ,-prakalbo Lukas.

-Beje, aš nežinau ar jūs vieną kitą pažįstat? Taigi susipažinkite. ,-bandžiau nusišypsoti.

-Na aš Urtė.

-Lukas. ,-Jis paspaudė Urtei ranką.

-Jūs seni draugai, ar priešai? ,-Urtė šypsojosi. Velniava, kokia ji graži.

-Na, kaip čia pasakyti..

-Mes vaikystės draugai. ,-pabaigė Lukas.-O jūs pora?

-Ne! ,-patvirtinom abu.

-Mes klasiokai. ,-paaiškinau.

-Ir geriausi draugai. ,-Pridūrė Urtė.-Gal nueikime į kokią kavinę? Nes man atrodo, kad tuoj pradės lyti.

-Na jūs galit eiti, aš turiu reikalų. ,-bandė išsisukti Lukas.

Urtė stvėrė jam už parankės.

-Būtų smagiau jei eitume trise, argi ne taip? ,-ji šypsojosi.

Aš atsistojau.

-Tai eime?

Jiedu atsistojo, Urtė paleido Luko ranką ir pradėjome eiti link arčiausiai esančios kavinukės.

Visą kelią jiedu šnekėjosi, o man neišėjo iš galvos tai, kaip elgėsi Lukas ir Urtė. Galėjau pasakyti, kad jie įsimylėjo vienas kitą. Bet, Lukas gėjus? Argi ne taip? Mane suėmė pyktis.

-Danieli? Danieli?!

-Taip? ,-buvau per daug išsiblaškęs.

-Tai kaip? ,-Urtė šypsojosi.

-Am.. kas? ,-velniava! Negirdėjau apie ką jie šnekėjosi.

-Taip ir maniau, kad tu nesiklausai. ,-suprunkštė Lukas.

-Nuo tavo šnekų man pykina, ir aš nenorėčiau apsivemti gatvėje.

Įėjome į kavinę. Susiradome staliuką prie lango, prie staliuko stovėjo keturios kėdės. Lukas ir Urtė atsisėdo priešais manę. Jie vėl pradėjo šnekėtis ir aš jaučiausi lyg būčiau trečias asmuo, nors tai aš žadėjau susitikti su Urte.. Prie mūsų priėjo padavėjas.

-Labas vakaras. ,-Jau vakaras?

Pakėliau akis, tai buvo..

-Danieli?

-Mantai? Tu čia dirbi?

-Tai reikia užsidirbti pinigų gyvenime. ,-nusijuokė. -O kaip tu sugalvojai ateiti į šią kavinę?

-Buvo arčiausiai.,-Nusišypsojau.

-Beje. ,-Jis pasilenkė prie manęs, kad girdėčiau tik aš. –Nepamiršk ateiti rytoj į repeticiją, nes kitaip man šakės.. Jau du kartus nepasirodei.,-jis atsitraukė. –Ir ką gį sau galvoji?,-jis gan skaudžiai trenkė man per petį.

-Net nepatikėtum kur aš buvau. ,-nusijuokiau. –Beje štai čia Urtė ir Lukas. –Luko vardą ištariau, gan švelniai. Bent pats taip maniau. –Urte, Lukai, čia Mantas.

-Labas. ,-jie pasisveikino.

-Jūs pora? ,-paklausė Mantas.

-Ne ji mano klasiokė, o apie juos nežinau. ,-nusijuokiau.

-Na gerai, ko pageidausite ponai ir ponia?

-Man kavos.,-pasakiau aš.

-Man taip pat. ,-Nusišypsojo Urtė.

-Man kavos su pienu. –Pasakė Lukas.

-Jūsų užsakymas, gerbiamieji, priimtas. ,-nusišypsojo Mantas ir nuėjo.

-Kas jis tau? ,-paklausė Urtė.

-Draugas.

Tuo pačiu metu, man suskambo telefonas. Išsitraukiau jį. Kaip ir maniau, tai buvo Kostas, vis dėl to jis turėtų skambinti, nes išėjau nieko nepasakęs, bet antra vertus, koks jam skirtumas?! Jis man nei tėvas, nei ką.! Numečiau ragelį ir išjungiau telefoną.

-Tai Danieli, kur tu buvai prapuolęs?,-Paklausė manęs Urtė.

-Nepatikėtum. Beje, ko tu norėjai iš manęs, Lukai? ,-Šį kartą jo vardą tariau su pasišlykštėjimu.

-Na.. Norėjau atsiprašyti.. taigi .. Atsiprašau. ,-jis žvelgė pro langą.

Aš pasidėjau rankas ant stalo ir pasiremiau galvą.

-Tavo atsiprašymas.. Nepriimtas. ,-nusižiovavau.

Urtė manę nužvelgė žudančiu žvilgsniu, bet aš nekreipiau dėmesio.

-Štai jūsų kava, gerbiamieji. ,-net nepajutau, kaip prie mūsų priėjo Mantas. Jis šypsojosi savo viliojančia merginas, šypsenėle.

-Ačiū. ,-Visi padėkojome.

Vos tik pabaigėme gerti kavą, Urtė pakilo ir atsisveikino.

-Jau turi eiti? ,-sumurmėjau mielu balseliu. ( netgi aš tokį turiu).

-Taip, atleisk, kada nors vėl susimatysime. ,-ji apkabino manę.

-Ir aš jau eisiu.,-atsistojo ir Lukas. –Iki Danieli. ,-jis pažvelgė į manę.

-Sudiev. ,-Numojau ranka, žiūrėdamas pro langą.

Susimokėjau už savo kavą ir išėjau. Lauke lijo kaip iš kibiro.. Buvo jau gan tamsu. Keista, nejaugi tiek laiko užsibuvome? Mašinos lėkė, ir ne viena spėjo mane aptaškyti.

-Idiotai!

Keli žmonės atsisuko į manę.. Visi skubėjo, lėkė, nejaugi jie taip bijo lietaus? Nevykėliai. Nežinau kodėl, bet šiuo momentu, man buvo į viską giliai nusispjaut. Viena mašina privažiavo prie manęs. Kas jam? Gi aš ant šaligatvio, po galais! mašina sustojo ir atsidarė langas, per lietų įžiūrėjau žmogaus figūrą.

-Štai kur tu..

15įrašas

Vos tik išlipęs iš taksi drožiau namo, ir buvau priblokštas, ką radau pašto dėžutėje.

Radau penkis laiškus ir kažkokį paketą. Pasiėmiau juos ir ėjau link durų. Kostas jas atrakino ir aš įėjau į vidų. Nusimoviau batus ir nuėjęs į svetainę kritau ant sofos. Buvau pervargęs.

-Iš kur tiek daug laiškų? ,-Kostas nusišypsojo ir nuėjo į virtuvę.

Aš į jį nusekiau piktu žvilgsniu. Pasiėmęs laiškus, pradėjau juos žiūrinėti.

-Sąskaita, sąskaita, reklama, reklama ir laiškas nuo... ,-Tėvų? Atplėšiau voką, jame buvo atvirutė.

   Danieli,

Tikiuosi laikaisi gerai, aš r tėtis grįšime tik po gero mėnesio. Taip susiklostė reikalai. Mes paprašėme, kad tave prižiūrėtų  mokytojas Kostas, tad lauk mūsų grįžtant!

 Su meile Mama ir Tėtis.

Mane visą mėnesį turės prižiūrėti KOSTAS?!!! Už ką man taip?.. idiotų šeimynėlė..

Padėjau visus laiškus ant staliuko ir atsigulęs ant sofos, įsijungiau televizorių. Kostas įėjo į kambarį, ant stalo padėjo du puodelius kavos ir grįžo atgal į virtuvę. Netrukus parėjo ir ant stalo padėjus du kepsnius su sūriu.

-Čia tu pagaminai? ,-susidomėjau ir atsisėdau.

-Taip. ,-Jo neįmanoma suprasti, nuotaika keičiasi kas sekundę..

Mes pradėjome valgyti, manę jis net prie kavos pripratino.. O kepsniai tikrai buvo skanūs, jis moka skaniai gaminti. Kostas pavalgė pirmas, atsistojo, nunešė lėkštes ir ėjo link laukinių durų. Mačiau, kad jis movėsi batus ir užsimetė savo striukę. Įdomu.. kur tas idiotas galėtų eiti? Gal pagaliau grįš į savo namus?.. Jis nieko nesakęs išėjo. Durys užsidarė.

-Pagaliau.,- Nuėjau į savo kambarį, kambarys buvo toks pats kokį palikau. Ant lovos gulėjo mano telefonas. Pasiėmiau jį. Buvo gauta apie 10žinučių ir 5skambučiai. Visi skambučiai nuo Manto, o žinutės nuo Urtės ir Manto. Mantas rašė, kur prapuoliau, šokių repeticija Ketvirtadienį. O Urtė siūlė susitikti, ir rašinėjo kur prapuoliau. Jau tikrai nuostabu.. Pasižiūrėjau į laikrodį 13:20. Kur galėjo dingti Kostas?. Nors, koks skirtumas?? Paskambinau Urtei.

-Alio? ,-Jos balsas buvo keistas.

-Čia aš, Danielis!

-Labas. ,-Jutau, kad ji pralinksmėjo.

-Gal norėtumei susitikti? ,-pakliausiau.

-Na...Žinoma, man įdomu, kur tu buvai prapuolęs???! ,-ji nusijuokė, nusijuokiau ir aš.

-Viską papasakosiu, susitinkam po 10minučių, parke, kuriame pirmą kartą susitikom.

-Turi omenį, kuriame mane pirmą kartą pamatei? ,-nusijuokė.

-Taip. ,-nusijuokiau ir aš.

-Gerai, tuoj būsiu.

-Iki.

Ji padėjo ragelį. Pasižiūrėjau į savo aprangą, aš buvau dar su to kvailu kostiumu. Atsidariau spintą, ir apsimoviau džinsus. Nusimovęs Švarką ir marškinius, prisiminiau, kad išvažiuodamas, nenusiėmiau tvarsčius. Pradėjau juos atsargiai vynioti. Nusivyniojęs tvarsčius, pamačiau, kad man tikrai geriau. Dar yra mėlynių, bet ne tiek daug. Apsimoviau kažkokią violetinę maikę, ir džemperį. Pasiėmiau telefoną ir išėjau iš namų, žinomą šį kartą juos užrakinau. Ačiū Dievui, nepamiršau.

Ėjau link parko ir mąsčiau, ką reikės pasakyti Urtei?.. Ji manimi patikės, kad buvau Japonijoje, kad Kostas kažkoks suskis milijardierius?.. Nemanau.. Manę suėmė pyktis. Ir kodėl, man likimas lėmė susitikti su Kostu????!!!

Jau buvau netoli parko, nujaučiau, kad Urtė gali vėluoti. Perėjęs per pėsčiųjų perėją, atsidūriau parke. Atsisėdau ant suoliuko ir išsitraukiau telefoną. Tuo pačiu metu man paskambino Urtė.

-Alio? ,-aš šypsojausi.

-Aš jau parke, kur tu?

-Aš irgi, sėdžiu ant suoliuko, prie ežero.

-gerai, ateinu.

Ji padėjo ragelį.

Kažkas man uždengė rankomis akis, ir aš pradėjau juoktis.

-Urte, labas. ,-šypsojausi.

-Aš ne Urtė. ,-prakalbo vyriškas, linksmas, balsas.

Aš atsisukau ir negalėjau patikėti šiuo vaizdu... 

14Įrašas

Padaviau bilietą ir nepajutau, kaip aš jau sėdėjau lėktuve.

Sėdėjau prie lango. Skrydis truko apie 4 valandas, nepajutau kada atskridom, nes buvau užsnūdęs. Išlipęs iš lėktuvo, nuėjau ten kur ėjo visi žmonės, rankoje nešiausi portfelį, jame buvo dokumentai Ėjęs link išėjimo pamačiau žmones, stovinčius su kortelėmis ir ant jų užrašyti vardai ir pavardės. Savo pavardės nepamačiau, tad išsiėmiau lapuką ant kurio buvo užrašytas Tokijas, Japonija, Ritsu. Ant vienos kortelės, kurią laikė kažkoks vaikinas, jis atrodė kaip 19metų, buvo užrašyta „Ritsu“. Nuėjęs prie jo angliškai paklausiau:
-Atsiprašau, mane atsiuntė Ritsu.

Tas vaikinas mane nužvelgė ir lyg susimąstė.

-Taip. Gerai. Skrendam. ,-jis atrodė sumišęs ir jo anglų tikrai buvo prasta. Aš anglų truputį pramokau gyvendamas Londone dvejus metus.

-Ką? Gal kalbi Lietuviškai? ,-Piktai paklausiau.

-O taip! Jau išsigandau, kad man teks kalbėti Angliškai. ,-Jis atrodė atsipalaidavęs. –Na eime greičiau, mūsų jau laukia. ,-Jis nuėjo link išėjimo, o aš nusekiau jam paskui.

Vos išėjęs, pamačiau juodą limuziną, prie jo stovėjo vairuotojas ir nusišypsojo pamatęs jį. Vairuotojas atidarė duris ir jis įlipo. Aš dar vis stovėjau.

-Lipk greičiau, mes skubam.

Įlipęs į limuziną pasijaučiau nejaukiai, jis buvo tikrai didelis, su tokiu dar nevažiavau. Limuzinas pajudėjo, mes pradėjome važiuoti. Tokijas tikrai buvo nuostabus, visi pastatai, reklamos, parduotuvės, tiesiog viliojo ir gundė akis. Urtei čia būtų rojus, nes ji, manau tikrai mėgsta apsipirkinėti. Man už akių užsikabino didžiulis pastatas su kažkokiu užrašu, jis buvo užrašytas hieroglifais, tad nesupratau kas ten parašyta, bet pastatas buvo milžiniškas. Limuzine vyravo tyluma. Jis nieko nekalbėjo, tiesiog žiūrėjo pro langą. Tik suskambo telefonas, jis pakėlęs ragelį, pradėjo šnekėti-Japoniškai. Aš nė žodžio nesupratau ką jis šnekėjo. Tik netikėtai jis baigė šnekėti.

-Atvažiavome.,-pasakė.

Aš ruošiausi daryti duris, bet jis manę sulaikė.

-Vairuotojas tau jas atidarys.

-Aš ne koks turtuolis, kad man to reikėtų. ,-piktai pasakiau.

Vairuotojas atidarė duris ir aš išlipau. Mes stovėjome prie dviejų milžiniškų pastatų. Vienoje gatvės pusėje buvo apie 9aukštų pastatas, kitoje gatvės pusėje buvo apie 7aukštų pastatas. Jis neišlipo, o vairuotojas uždarė duris.

-Kuris pastatas pagaliau?! ,-užšaukiau atidaręs duris.

-Man niekas nesakė, kad tave teks ir į vidų įvesti. ,-jis tiesiog vėl pasiėmė savo telefoną.

-Neisi? Na gerai, gali mane vežti tiesiai atgal į oro uostą. ,-Aš įlipau į limuziną ir atsisėdau.

Jis persmeigė mane žvilgsniu.

-Na gerai lipam, nes kitaip tas Ritsu užsius ant manęs. ,-Šį kartą jis išlipo pirmas iš limuzino, aš po jo. Jis nuėjo link pastato šalia, kur stovėjo automobilis. Patraukiau iš paskos.

-Turi dokumentus?

-Kaip tu galvoji? ,-Pasakiau ne savu balsu. Mano rankoje buvo portfelis. O šis kostiumas tikrai patogus.

Mes įėjome į vidų. Pastatas iš išorės buvo didelis, o iš vidaus dar didesnis. Nieko įspūdingo, Londone buvo didesnių, bet vis tiek būčiau nežinojęs kur eiti. Jis parodė kažkokią kortelę, kažkokiai moteriai, kuri kažką pasakė, garantuoju kiniškai, kaip malonu kai nieko nesuprantu. Kiek supratau mes patraukiame link lifto. Įlipę į liftą, Jis paspaudė penktą mygtuką. Pakilome. Kur po galais-aš esu?? Ir ką tas asilas Kostas mano?! Nepasakydamas nei kur dirba nei ko čia reikia. Susinervinau ir sugniaužiau kumštį. Sustojome trečiame aukšte įlipo kažkokie du vaikinai, vyresni už manę, galbūt Jo amžiaus. Vienas iš tų vaikinų gėrė kavą o kitas kažką jam šnekėjo. Man ta jų kalba primena čiukčius.. Jie išlipo 4aukšte, ir pagaliau mes pakilome į penktą aukštą. Vos tik atsidarė lifto durys, jis patraukė į priekį. Šiame aukšte buvo keista atmosfera, jautėsi nuovargis ir beprotybė, kad ir kaip tai keistai atrodytų, nepastebėjau šiame aukšte , nei vienos moters. Jis pasuko į kažkokį kabinetą, kurio durys buvo atdaros. Jame buvo penki stalai sudėti taip, kad kiekvienas sėdėtų prieš kitą asmenį, tik vienas stalas buvo lyg „boso“ , ir prie jo sėdėjo kažkoks vyras kuriam galėjau duoti 25metus. Prie kitų stalų sėdėjo tik du žmonės, kitos vietos buvo tuščios. Ant kiekvieno stalo buvo po kompiuterį, o kabineto gale buvo spausdintuvas. Taip pat ant stalų buvo daug popierių ir visokių braižinių. JIS nusilenkė prieš „bosą“ kartu kažką pasakydamas. Jis pažvelgė į manę, tiesiog norėdamas, kad aš padaryčiau tą patį ką ir jis. Aš nusilenkiau, bet nieko nesakiau.

-Duok popierius.,-pasakė Jis. Aš vadinu tą vaikinu JUO/JIS, nes aš nežinau to bukagalvio vardo.

Aš padaviau popierius vyrui, sėdinčiam už stalo. Tas vyras juos peržiūrėjo ir kažką murmėjo. Jis numojo ranka.

-Einam. ,-pasakė jis, patemdamas mane už rankovės.

-važiuojam į oro uostą? ,-Kvailai paklausiau.

-Norėtum, aš pažįstu boso žvilgsnį, jam reikia ištaisyti juos ir tu juos turėsi perduoti Kostui, kad tas slunkius pats negalėjo atvykti.

-O kur aš dėsiuos?! ,-užrėkiau ant jo.

-Tai tam ir važiuojam į viešbutį! ,-užšaukė ir jis.

Išėję iš pastato, įlipome į limuziną ir pradėjome važiuoti. Suskambo kažkokia keista melodija, aš į ją nereagavau, nes per tą Kostą, aš pamiršau savo telefoną.

-Tai tu neatsiliepsi? ,-jis piktai pažvelgė į manę.

-Aš neturiu telefono.,-net nepažiūrėjau į jį, tiesiog žiūrėjau pro langą.

-Tai kas skamba tavo portfelyje?

Aš pasiėmiau portfelyje, ir tikrai jame skambėjo ta keista melodija. Apieškojęs portfelį, radau atlenkiamą telefoną. Pakėliau ragelį, nes Jis mane tiesiog „valgė“ žvilgsniu, sakydamas, kad nutildyčiau tą kvailą muzikėlę.

-Alio? ,-pakėlęs ragelį pasakiau.

-Ar tau viskas gerai? ,-tai buvo Kostas.

-Tavo tie popieriai buvo blogi.

-Tu grįžti jau?

-ne, važiuoju į viešbutį.,-aš kalbėjau šaltai, o Kostas kalbėjo kažkokiu keistu balsu.

-Aš atvykstu.

Kostas padėjo ragelį. JIS į mane žiūrėjo.

-Koks tavo vardas? ,-šaltai paklausiau.

-Aleksas. Bet rimtai, kitą sykį tikiuosi, kad Kostas nesiūs žmonių kurie nemoka Japoniškai.

Nuostabu Aleksas lopinskis, tiks, vadinsiu jį lopu.

Mes atvykome į viešbutį, šį kartą Aleksas ėjo kartu. Jis šnekėjo su kasininkę, ar kaip ją pavadinus.

-Turi pinigų? –paklausė jis.

Aš išsitraukiu iš portfelio 100jenų.

-Užteks tiek. ,-Jis juos paėmė ir padavė moteriai. –Eime. ,-pasakė jis.

Jis ėjo link laiptų.

-Štai antras trečias aukštas, 24numeris. ,-Jis padavė man raktą. Ir išėjo.

-E, o tai kiek laiko aš čia būt turėsiu??!

Jis nieko neatsakė ir tiesiog prapuolė.

-Na ir pydaras.. ,-sumurmėjau ir pradėjau lipti laiptais.

Na štai 24numeris,  aukštas. Atrakinęs kambarį, likau sužavėtas. Kambarys buvo tikrai geras. Per vidurį kambaryje buvo dvivietė didelė lova, šone stalas aplinkui 4kėdės, didelis televizorius prieš lovą ir durys kaip aišku į dušą ir tualetą.

-Nuostabu..,-uždariau duris ir kritau į lovą nusnausti. Nesijaučiau gan gerai po skrydžio. Tik kažkas pasibarškino į kambario duris. Aš nieko nesakiau, nes Japoniškai nemoku. Netikėtai tas asmuo įėjo į kambarį. Tai buvo kažkokia moteris.

-Ko jums reikia? ,-aš kalbėjau angliškai, atsisėdęs ant lovos krašto.

-A, kalbate Angliškai? Gal jūs alkanas? ,-moteris taip pat pradėjo kalbėti angliškai.

-Ne, ačiū. ,-nusišypsojau. Aš jutau, kad valgyti tikrai noriu, bet šiuo metu aš labiau noriu miego.

Moteris nusišypsojo.

-Jei ko nors norėsite, aš būsiu apačioje, svečių salėje. ,-moteris nusišypsojo ir išėjo. Vos ji išėjo mano skrandis sugurgė. Aš kritau į lovą ir bandžiau užmigti. AA, vėl tas skambutis. Pakėliau ragelį.

-Nu?

-Tu viešbutį? ,-tai buvo Kostas.

-Nu.

Jis nieko nesakęs padėjo ragelį. Aš užmigau.

Pabudau nuo klaviatūros spaudinėjimo garso. Nuo klaviatūros? Atsimerkiau. Taip.. visgi čia buvo ne sapnas, aš prieš savo akis mačiau tą patį stalą su keturiomis kėdėmis. Atsisukau iš kur ėjo klaviatūros spaudinėjimo garsas.

-Ką tu čia darai?!!! ,-aš pašokau iš lovos. Nes joje buvo Kostas, jis kažką rašė su kompiuteriu. Ir kaip po velniais jis čia atsidūrė?? Nejaugi jis dėl to aną kartą skambino??

-Dirbu. Prižadinau? ,-jis neatitraukė akių nuo ekrano. Jis buvo su akiniais, o plaukai krito į visas puses.

-Dūxas tu!!! Visų pirmą kažkokį šūdiną darbą pavedi man, kur net pats nesuprantu kam tau jo reikia ir dar atsirandi čia iš niekur nieko?! ,-užšaukiau ant jo. Ir kam jam visa to? Gi jis milijardierius..

-aš rašytojas. ,-jis net nepažvelgė į manę ir aš dar labiau įsiutau.

-Ką tu rašai?! Jaučiu kokius romanus, ane?!,- jis manę veda iš proto. Aš jo nekenčiu!!

-Šiuo metu rašau knygą, bet rašau ir komiksus. ,-jis ramiai į manę pažiūrėjo.

Aš išėjau į balkoną, reikėjo atsigaivinti nervus po tokio lopo įsiveržimo. Atsirėmiau į turėklus, keista, kad mieste papūtė vėjas. Tai truputį, padėjo nuraminti nervus. Lauke buvo tamsu, gatvėse jau degė šviesos, o aš nesiorientavau kiek jau valandų. Parėjęs į kambarį pažvelgiau į Kostą piktu žvilgsniu ir atsisėdau ant kėdės. Taip prasėdėjau apie valandą ir vos neužsnūdau, kol Kostas neužvertė kompiuterio.

-Važiuojam.

-Kur? ,-mano akys jau merkėsi.

-Į darbovietę.

Jis įsidėjo kompiuterį į tašę, pasiėmė nuo lovos galo švarką ir nuėjo link durų..

-Galiu pasilikti? ,-sumurmėjau.

-Ne, vyksim atgal į Lietuvą iš karto po to.

Man suskaudo raumenis ir aš sustingau vietoje. Turbūt Kostas tai pastebėjo, nes jis priėjo prie manęs ir padavė kažkokią tabletę.

-Kas čia? ,-kreivai į ją pažiūrėjau.

-išgerk, pagerės.

Aš paėmiau jo tabletę, o jis man padavė mažą buteliuką vandens. Išgėriau.

Kostas atidarė duris ir mes išėjome. Prie pastato stovėjo raudona mašina, mašinos markė buvo audi.

Kostas atidarė jos durelės.

-Lipk.

-Kieno čia mašina? ,-Aš stovėjau prie mašinos.

-Nevogta, lipk greičiau. ,-Jis atsisėdo į vairuotojo pusę, o man teko sėstis prie jo.

Atvažiavome gan greitai į jo vadinamą darbovietę.

-Palauk čia. ,-jis išlipo iš mašinos ir nuėjo.

Aš pasilikau sėdėti mašinoje ir pajutau, kad mano skrandis tikrai sugurgė. Kostas parėjo gal po kokių 20minučių, jis net neparėjo, jis parbėgo, greitai įsėdo į mašiną ir aš iš galo pamačiau, kad ateina tas pats vyras, vadinamasis „bosas“.

-Kas buvo? ,-Kostas jau užvedė mašiną.

-Jam labai nepatiko tai, kad aš perkūriau jo istoriją. ,-jis nusijuokė.

Mes važiavome greitkeliu ir gan greitai.

-Tu alkanas? ,-jis manęs paklausė.

-tai kaip tu manai?

-Važiuojame į kokį restoraną?

-Tu gal juokauji? ,-milijardierius blet.. Aš niekaip negaliu jo suprasti, kam jis dirba mokytoju, jei jis toks turtingas??

-Na važiuojame. ,-jis buvo laimingas. Nejaugi būna tokia laimė, kai užsirauni ant „boso“?

Mes atvažiavome į kažkokį restoraną, jis atrodė gan prabangiai.

-Tai čia tipo mes valgysim?

-Tai kaip galvoji? ,-jis juokėsi.

Išlipę iš mašinos nuėjome link įėjimo, patarnautojas paėmė Kosto švarką ir parodė laisvą staliuką, jis buvo atokiai nuo kitų, bent tai gerai, nes aš padoriai valgyti nelabai moku. Visada kas nors iškrenta.

-Tai ko norėsi? ,-mes atsisėdome prie stalo ir jis apžiūrinėjo meniu. Aš taip pasiėmiau antrą meniu ir pradėjau žiūrėti.

-Kepsnių čia turbūt nėra? ,-tekstas buvo japoniškas, tad žiūrėjau tik į paveiksliukus.

-Gal ir yra. ,-nusišypsojo.

-O tu tikrai nemoki Japoniškai?

-Ne.

-Na aišku tada, kodėl žiūri tik į paveiksliukus. ,-jis nusišypsojo. –Aš užsakysiu tą patį ką ir sau, gerai?

-Aha. Aš padėjau meniu į šalį ir pradėjau laukti. Kostas pasakė padavėjui ką valgysim. Jam suskambo telefonas.

-O ne. ,-jis sumurmėjo, vos tik pažiūrėjęs į ekraną.

-kas?

-nieko. ,-jis turbūt numetė ragelį ir išjungė telefoną. Jis šypsojosi.

Maistą atnešė gan greitai. Kostas užsakė kažkokį patiekalą iš ryžių, gal tai suši?

-Skanaus.

-ačiū ir tau. ,-pasakiau.

Pradėjome valgyti, kol neužilgo atėjo padavėjas ir atnešė vyno dvi stiklines???

-mokytojas mane girdo? ,-man pakilo nuotaika.

-ŠŠŠ, niekam nesakyk. ,-nusijuokė ir jis.

Mes gurkšnojome vyną ir valgėme, gan smagu, neiti į mokyklą.

Restoraną palikome po geros valandos.

-Kur dabar?

-Namo? ,-paklausė Kostas.

-Būtu fainiai. ,- jaučiausi keistai. Labai keistai.

Aš net nepastebėjau kaip aš pradėjau šnekėti su Kostu ir kaip aš atsidūriau lėktuve, turbūt tikrai buvau apdujęs nuo vyno. Pasirodo aš per visą skrydį miegojau ir dar be to,skridome kažkokiu lėktuvu kur buvo tik apie 50žmonių.

Aš pajutau tik vieną dalyką per visas valandas, kol grįžom į Lietuvą. Aš pajutau kada grįžome į Klaipėdą, į mano namus. Pasirodo jau buvo trečiadienio rytas.

Vos tik išlipęs iš taksi drožiau namo, ir buvau priblokštas, ką radau pašto dėžutėje.