23 įrašas

Kostas įėjo į mano kambarį

-Mes turime pasikalbėti. –Jo balsas buvo ramus, bet žvilgsnis piktas. Jis žiūrėjo į manę taip, lyg jis matytu kiaurai manę ir žinotų ką aš galvoju.

-Aš su tavimi neturiu apie ką kalbėti. ,-numykiau ir atsisėdau ant kėdės.

-Bet užtat aš turiu. ,-Kostas buvo rimtas, paprastai jis būtų nusišypsojęs, bet šį sykį, jis nenusišypsojo.

Aš tylėjau ir susinėriau rankas už galvos. Kostas atsisėdo ant mano lovos.

-Kai aš tau sakiau, kad aš turėsiu išvykti, klauseisi manęs? ,-jis pakėlė akis ir pažvelgė į manę, aš atlaikiau jo žvilgsnį.

-Nepamenu.,-nusižiovavau.

-Aš noriu, kad tu vyktum kartu su manimi. ,-jis dar vis žiūrėjo į manę.

-Kodėl turėčiau vykti kažkur su tavimi? ,-nusižiovavau, nors buvau sutrikęs, ėmė pyktis.

-Tau Urtė nieko nepapasakojo?

-Ne, o turėtų? ,-pažvelgiau į jį.

-Ji taip pat išvyksta.

-Kur? ,-Paklausiau šiek tiek sunerimęs.

-Tu turėtum jos paklausti pats. ,-jis tai pasakė, šiek tiek su nusiminusiu balsu. Nustebau. Tai jam nepriimtina.

-Nors koks skirtumas kur ji išvažiuoja?

-Tai tau ji tikrai nieko nesakė. ,-Kostas pakilo, priėjo prie manęs ir uždėjo rankas man ant pečių.

-Kaip ir sakiau. NE. ,-suraukiau antakius.

Kostas nusišypsojo ir išėjo iš mano kambario. Ir kodėl jis kiekvieną kartą taip daro?! Debilas..

Aš atsiguliau ant lovos, iš galvos vis neišėjo Kosto žodžiai. Pasiėmiau telefoną ir parašiau Urtei žinutę.

„Labas Urte, kaip laikaisi?

                                        Danielis“

Atsakymą gavau iš karto.
 „Tik pažiūrėkit, kas mane prisiminė. (šypsenėlė) aš laikausi gerai, o kaip pats?

                                                                                                                          Urtė“

Jei viskas gerai, tai ką tas lopas Kostas, nusišneka??

 „Net pats gerai nežinau. (šypsenėlė) Nenorėtum susitikti?

                                                                                        Danielis“

Ir kodėl aš taip parašiau... Jau po 9.20min. ji tikrai nesutiks.. Jos atsakymą gavau po 5minučių.

„Jau pakankamai vėlu, argi ne taip?

                                                          Urtė“

Ir ką aš sau galvojau, aišku, kad jau per vėlu.. Bet aš turėjau sumanymą ir gan neblogą, manyčiau.

„Aš pas tave atvažiuosiu (šypsenėlė), sutinki?

                                                              Danielis“

Persiverčiau lovoje ant kito šono ir gavau skubų atsakymą.

„Ok.

      Urtė“

Perskaitęs nusišypsojau ir nuėjau į apačią.

-Kostai?! ,-Užšaukiau, besišypsodamas kaip vaikas ir įžengiau į svetainę, kurioje buvo Kostas.

-Kas yra? ,-Kostas pakėlė akis, jis buvo rimtas.

-Tu man sakiai pasišnekėti su Urte, tai taip išėjo, kad pirmą kartą paklausiau tavo patarimo ir dabar tu turi manę iki jos nuvežti. ,-Dar vis šypsojausi kaip vaikas- su didele šypsena.

-Ne per vėlu? ,-Jis pažiūrėjo į laikrodį.

-Dar saulė šviečia, nematai? ,-parodžiau pro langą į mėnulį.

Kostas tik nusišypsojo, išjungė televizorių ir pasiėmė savo mašinos raktelius. Aš užsikėliau sau ant galvos rankas ir nusekiau paskui Kostą, buvau patenkintas.

-Tu atrodai, kaip mažvaikis.

-Pasakė didelis kūdikis.. ,-nusukau žvilgsnį nuo jo ir pažvelgiau į šoną.

-Eime, kol ta tavo saulė nenusileido. ,-jis nusišypsojo ir mes išėjome iš namų.

Aš žinojau kur gyvena Urtė, bet atrodo, kad Kostas žinojo taip pat, kadangi man nereikėjo sakyti, kur jam važiuoti. Aš sėdėjau šalia Kosto, priekinėje sėdynėje. Miesto gatvės buvo nušviestos žibintų šviesomis. Gražus vakaras. Aš neišmanau apie romantiką, bet manyčiau, kad tai romantiška.

-Atvažiavom.

Aš apsižiūrėjau, mes jau buvome prie Urtės namų. Urtė sėdėjo lauke ant suoliuko, pamačius manę, ji nusišypsojo ir pamojavo ranka.

-Tavęs palaukti, ar paskambinsi kada reikės parvešti? ,-Kostas pažvelgė į manę, aš jau dariau mašinos dureles.

-Paskambinsiu.

Vos tik išlipau iš mašinos ir uždariau duris, Kostas išvažiavo, jis nuvažiavo kita kryptimi, bet man tai nelabai ir rūpėjo.

-Labas, Urte. ,-Pasisveikinau eidamas link jos. Jos namai buvo gan dideli, ėjau takeliu vedančių link namo durų, kiemas atrodė gan mažas, bet jis puikiai atrodė su krepšiniu ir keliomis gėlėmis. Prie įėjimo pastebėjau gėlių vazonus ir kelias statulas nykštukų. Atrodė juokingai, bet įdomiai. Prie įėjimo taip pat buvo trivietė supynė, ant kurios sėdėjo Urtė.

-Labas. ,-Urtė nusišypsojo, apžiūrinėdama manę.

Aš priėjau prie jos.

-Galima atsisėsti šalia, panele? ,-paklausiau gan mielai ir linksmai.

-Žinoma, prince. ,-ji nusišypsojo. Aš prisėdau šalia. –Tai apie ką norėjai pasikalbėti? –paklausė Urtė ir žvilgtelėjo į manę.

-Tu nežadi kažkur išvykti, greitu laiku arba vasara? ,-pažvelgiau į ją.

-Na taip, bet iš kur tu žinai? ,-ji nusišypsojo. –Beje, kas tave atvežė? Girdėjau, kad tavo tėvai išvykę.

-Ponas Debilas, padarė paslaugą ir atvežė manę. ,-nusišypsojau. ,-Tas pats Debilas, man ir pasakė, kad tu žadi išvykti.

-Tik nesakyk, kad tas Ponas Debilas yra mūsų istorijos mokytojas, Kostas? –Ji žiūrėjo į manę ir juokėsi.

-O tu esi teisi, miledi. ,-Nusijuokiau ir aš.

Mes juokėmės gan ilgai, kol aš nenutraukiau juoko „bangos“.

-Tai kur tu žadi išvykti?

-Į kitą šalį. ,-ji nusuko žvilgsnį nuo manęs. Urtė atrodė gundančiai. Ji buvo apsivilkus aptemtus džinsus ir juodą švarkelį-jai tai labai tiko.

-Į kokią šalį? ,-Aš nenuleidau žvilgsnio nuo jos.

-Į Japoniją.

Man „iššoko akys ant kaktos“.

-Kodėl, kodėl būtent ten? ,-tikėjausi blogiausio.

-Mano tėvai domisi Japonija, ir tėtis studijavo Japonų kalbą gan ilgą laiko tarpą, ir dabar jis ten susirado darbą. Jis nori pabandyti ten dirbti, jei nepavyks grįšim... ,-Ji pažiūrėjo liūdnu žvilgsniu į manę. –Bet kodėl tu to klausi, Danieli?

-Na.. Tas Ponas Debilas, nori, kad aš vykčiau kartu su juo. ,-Aš žiūrėjau į Urtę, pastebėjau, kad ji nesuprato manęs.

-Kaip tai? ,-paklausė.

-Aš net pats gerai nežinau, iš pradžių aš nesutikau, bet po to jis pasakė, kad tu taip pat važiuosi į tapačią šalį... ,-aš jaučiausi keistai kalbėdamas apie tai su mergina.

-Bet tavo tėvai, kaip jie? ,- ji dar vis nieko nesuprato, taip pat kaip ir aš nieko nesupratau.

-Aš pats to nežinau, jam kažkas užplaukė. ,-Atsikvėpiau ir atsirėmiau nugara į supynės atlošą. Iš po lėto supomės.

-Gal jo paklauskime?

-Jis išvažiavo.

-Kur?

-Nežinau, žinau tik tiek, kad tikrai ne namo. ,-nusišypsojau ir pridėjau – lyg man rūpėtų.

-Paskambinkim jam?

-Kam?

-Kad suprastume, ką nors daugiau.

Aš nusišypsojau.

-Gerai.

Išsitraukiau telefoną ir surinkau Kosto numerį.

-Klausau? ,-Kostas pakėlė ragelį, girdėjo šurmulys, jis tikrai ne namie.

-Gali jau atvažiuoti.

-Gerai, tuoj būsiu.

Jis padėjo ragelį.

-Na kaip? ,-pasiteiravo Urtė.

-Sakė tuoj atvažiuos. ,-Pažvelgiau į Urtę, ji atrodė sušalusi. Na tiesa, lauke buvo gan šalta. Aš apkabinau ją per pečius. –Šaltas vakaras. ,-Nužvelgiau žvaigždes. Iš jos kiemo puikiai matėsi grįžulo ratai.

-Taip. ,-Urtė nusišypsojo, ji nebuvo drovi ir tai mane pralinksmino. Aš pats nustebau kai ji pati apkabino manę.

Mes tylėjome ir žiūrėjome į žvaigždes. Urtė pridėjo savo galvą man ant krūtinės. Aš nusišypsojau. Mes žiūrėjome į žvaigždes ir laukėme.

 -Danieli, jau galime važiuoti. ,-Mes abu pašokome. Kostas mus baisiai išgąsdino. Ir ne tik tai, jo balsas buvo piktas, bet veidas ramus, tai nieko gero nežada.

-Mes norėjome tavęs paklausti. ,-Pažvelgiau į Urtę ir pamačiau, kad ji žiūri į savo namo duris. –Na aš norėjau tavęs paklausti. ,-Pridėjau.

-Klauskit. ,-Kostas dar vis kalbėjo su piktu balsu.