23 įrašas

Kostas įėjo į mano kambarį

-Mes turime pasikalbėti. –Jo balsas buvo ramus, bet žvilgsnis piktas. Jis žiūrėjo į manę taip, lyg jis matytu kiaurai manę ir žinotų ką aš galvoju.

-Aš su tavimi neturiu apie ką kalbėti. ,-numykiau ir atsisėdau ant kėdės.

-Bet užtat aš turiu. ,-Kostas buvo rimtas, paprastai jis būtų nusišypsojęs, bet šį sykį, jis nenusišypsojo.

Aš tylėjau ir susinėriau rankas už galvos. Kostas atsisėdo ant mano lovos.

-Kai aš tau sakiau, kad aš turėsiu išvykti, klauseisi manęs? ,-jis pakėlė akis ir pažvelgė į manę, aš atlaikiau jo žvilgsnį.

-Nepamenu.,-nusižiovavau.

-Aš noriu, kad tu vyktum kartu su manimi. ,-jis dar vis žiūrėjo į manę.

-Kodėl turėčiau vykti kažkur su tavimi? ,-nusižiovavau, nors buvau sutrikęs, ėmė pyktis.

-Tau Urtė nieko nepapasakojo?

-Ne, o turėtų? ,-pažvelgiau į jį.

-Ji taip pat išvyksta.

-Kur? ,-Paklausiau šiek tiek sunerimęs.

-Tu turėtum jos paklausti pats. ,-jis tai pasakė, šiek tiek su nusiminusiu balsu. Nustebau. Tai jam nepriimtina.

-Nors koks skirtumas kur ji išvažiuoja?

-Tai tau ji tikrai nieko nesakė. ,-Kostas pakilo, priėjo prie manęs ir uždėjo rankas man ant pečių.

-Kaip ir sakiau. NE. ,-suraukiau antakius.

Kostas nusišypsojo ir išėjo iš mano kambario. Ir kodėl jis kiekvieną kartą taip daro?! Debilas..

Aš atsiguliau ant lovos, iš galvos vis neišėjo Kosto žodžiai. Pasiėmiau telefoną ir parašiau Urtei žinutę.

„Labas Urte, kaip laikaisi?

                                        Danielis“

Atsakymą gavau iš karto.
 „Tik pažiūrėkit, kas mane prisiminė. (šypsenėlė) aš laikausi gerai, o kaip pats?

                                                                                                                          Urtė“

Jei viskas gerai, tai ką tas lopas Kostas, nusišneka??

 „Net pats gerai nežinau. (šypsenėlė) Nenorėtum susitikti?

                                                                                        Danielis“

Ir kodėl aš taip parašiau... Jau po 9.20min. ji tikrai nesutiks.. Jos atsakymą gavau po 5minučių.

„Jau pakankamai vėlu, argi ne taip?

                                                          Urtė“

Ir ką aš sau galvojau, aišku, kad jau per vėlu.. Bet aš turėjau sumanymą ir gan neblogą, manyčiau.

„Aš pas tave atvažiuosiu (šypsenėlė), sutinki?

                                                              Danielis“

Persiverčiau lovoje ant kito šono ir gavau skubų atsakymą.

„Ok.

      Urtė“

Perskaitęs nusišypsojau ir nuėjau į apačią.

-Kostai?! ,-Užšaukiau, besišypsodamas kaip vaikas ir įžengiau į svetainę, kurioje buvo Kostas.

-Kas yra? ,-Kostas pakėlė akis, jis buvo rimtas.

-Tu man sakiai pasišnekėti su Urte, tai taip išėjo, kad pirmą kartą paklausiau tavo patarimo ir dabar tu turi manę iki jos nuvežti. ,-Dar vis šypsojausi kaip vaikas- su didele šypsena.

-Ne per vėlu? ,-Jis pažiūrėjo į laikrodį.

-Dar saulė šviečia, nematai? ,-parodžiau pro langą į mėnulį.

Kostas tik nusišypsojo, išjungė televizorių ir pasiėmė savo mašinos raktelius. Aš užsikėliau sau ant galvos rankas ir nusekiau paskui Kostą, buvau patenkintas.

-Tu atrodai, kaip mažvaikis.

-Pasakė didelis kūdikis.. ,-nusukau žvilgsnį nuo jo ir pažvelgiau į šoną.

-Eime, kol ta tavo saulė nenusileido. ,-jis nusišypsojo ir mes išėjome iš namų.

Aš žinojau kur gyvena Urtė, bet atrodo, kad Kostas žinojo taip pat, kadangi man nereikėjo sakyti, kur jam važiuoti. Aš sėdėjau šalia Kosto, priekinėje sėdynėje. Miesto gatvės buvo nušviestos žibintų šviesomis. Gražus vakaras. Aš neišmanau apie romantiką, bet manyčiau, kad tai romantiška.

-Atvažiavom.

Aš apsižiūrėjau, mes jau buvome prie Urtės namų. Urtė sėdėjo lauke ant suoliuko, pamačius manę, ji nusišypsojo ir pamojavo ranka.

-Tavęs palaukti, ar paskambinsi kada reikės parvešti? ,-Kostas pažvelgė į manę, aš jau dariau mašinos dureles.

-Paskambinsiu.

Vos tik išlipau iš mašinos ir uždariau duris, Kostas išvažiavo, jis nuvažiavo kita kryptimi, bet man tai nelabai ir rūpėjo.

-Labas, Urte. ,-Pasisveikinau eidamas link jos. Jos namai buvo gan dideli, ėjau takeliu vedančių link namo durų, kiemas atrodė gan mažas, bet jis puikiai atrodė su krepšiniu ir keliomis gėlėmis. Prie įėjimo pastebėjau gėlių vazonus ir kelias statulas nykštukų. Atrodė juokingai, bet įdomiai. Prie įėjimo taip pat buvo trivietė supynė, ant kurios sėdėjo Urtė.

-Labas. ,-Urtė nusišypsojo, apžiūrinėdama manę.

Aš priėjau prie jos.

-Galima atsisėsti šalia, panele? ,-paklausiau gan mielai ir linksmai.

-Žinoma, prince. ,-ji nusišypsojo. Aš prisėdau šalia. –Tai apie ką norėjai pasikalbėti? –paklausė Urtė ir žvilgtelėjo į manę.

-Tu nežadi kažkur išvykti, greitu laiku arba vasara? ,-pažvelgiau į ją.

-Na taip, bet iš kur tu žinai? ,-ji nusišypsojo. –Beje, kas tave atvežė? Girdėjau, kad tavo tėvai išvykę.

-Ponas Debilas, padarė paslaugą ir atvežė manę. ,-nusišypsojau. ,-Tas pats Debilas, man ir pasakė, kad tu žadi išvykti.

-Tik nesakyk, kad tas Ponas Debilas yra mūsų istorijos mokytojas, Kostas? –Ji žiūrėjo į manę ir juokėsi.

-O tu esi teisi, miledi. ,-Nusijuokiau ir aš.

Mes juokėmės gan ilgai, kol aš nenutraukiau juoko „bangos“.

-Tai kur tu žadi išvykti?

-Į kitą šalį. ,-ji nusuko žvilgsnį nuo manęs. Urtė atrodė gundančiai. Ji buvo apsivilkus aptemtus džinsus ir juodą švarkelį-jai tai labai tiko.

-Į kokią šalį? ,-Aš nenuleidau žvilgsnio nuo jos.

-Į Japoniją.

Man „iššoko akys ant kaktos“.

-Kodėl, kodėl būtent ten? ,-tikėjausi blogiausio.

-Mano tėvai domisi Japonija, ir tėtis studijavo Japonų kalbą gan ilgą laiko tarpą, ir dabar jis ten susirado darbą. Jis nori pabandyti ten dirbti, jei nepavyks grįšim... ,-Ji pažiūrėjo liūdnu žvilgsniu į manę. –Bet kodėl tu to klausi, Danieli?

-Na.. Tas Ponas Debilas, nori, kad aš vykčiau kartu su juo. ,-Aš žiūrėjau į Urtę, pastebėjau, kad ji nesuprato manęs.

-Kaip tai? ,-paklausė.

-Aš net pats gerai nežinau, iš pradžių aš nesutikau, bet po to jis pasakė, kad tu taip pat važiuosi į tapačią šalį... ,-aš jaučiausi keistai kalbėdamas apie tai su mergina.

-Bet tavo tėvai, kaip jie? ,- ji dar vis nieko nesuprato, taip pat kaip ir aš nieko nesupratau.

-Aš pats to nežinau, jam kažkas užplaukė. ,-Atsikvėpiau ir atsirėmiau nugara į supynės atlošą. Iš po lėto supomės.

-Gal jo paklauskime?

-Jis išvažiavo.

-Kur?

-Nežinau, žinau tik tiek, kad tikrai ne namo. ,-nusišypsojau ir pridėjau – lyg man rūpėtų.

-Paskambinkim jam?

-Kam?

-Kad suprastume, ką nors daugiau.

Aš nusišypsojau.

-Gerai.

Išsitraukiau telefoną ir surinkau Kosto numerį.

-Klausau? ,-Kostas pakėlė ragelį, girdėjo šurmulys, jis tikrai ne namie.

-Gali jau atvažiuoti.

-Gerai, tuoj būsiu.

Jis padėjo ragelį.

-Na kaip? ,-pasiteiravo Urtė.

-Sakė tuoj atvažiuos. ,-Pažvelgiau į Urtę, ji atrodė sušalusi. Na tiesa, lauke buvo gan šalta. Aš apkabinau ją per pečius. –Šaltas vakaras. ,-Nužvelgiau žvaigždes. Iš jos kiemo puikiai matėsi grįžulo ratai.

-Taip. ,-Urtė nusišypsojo, ji nebuvo drovi ir tai mane pralinksmino. Aš pats nustebau kai ji pati apkabino manę.

Mes tylėjome ir žiūrėjome į žvaigždes. Urtė pridėjo savo galvą man ant krūtinės. Aš nusišypsojau. Mes žiūrėjome į žvaigždes ir laukėme.

 -Danieli, jau galime važiuoti. ,-Mes abu pašokome. Kostas mus baisiai išgąsdino. Ir ne tik tai, jo balsas buvo piktas, bet veidas ramus, tai nieko gero nežada.

-Mes norėjome tavęs paklausti. ,-Pažvelgiau į Urtę ir pamačiau, kad ji žiūri į savo namo duris. –Na aš norėjau tavęs paklausti. ,-Pridėjau.

-Klauskit. ,-Kostas dar vis kalbėjo su piktu balsu.

Sekantis įrašas bus įkeltas 2012-09-14d.  (Penktadienį).
Jis bus šiek tiek ilgesnis nei praeitas įrašas.

22įrašas

-Aš tau sakiau taip nesielgti. ,-Jis tai pasakė tyliai man į ausį ir trenkė dar kartą. Bet šį sykį, silpniau.

Aš likau gulėt ant jo kumščio, netekau jėgų ir noro priešintis.

-Atsiprašau. ,-sukuždėjo Kostas ir pakėlęs manę, nunešė į svetainę ir paguldė ant sofos.

Jis išėjo iš svetainės ir po kelių minučių, aš atsikėliau. Pilvą skaudėjo baisiai, bet nenorėjau čia gulėti ir nieko nedaryti. Vos tik pakilau nuo sofos, Kostas grįžo į svetainę.
-Ar tau viskas gerai? ,-jis meiliai nusišypsojo.

Aš į jo klausimą neatsakiau, net nepažiūrėjau į jį. Sunkiai nuėjęs į koridorių, pasiėmiau numestąją kuprinę ir pasižiūrėjau į ant sienos kabantį laikrodi. Po 7.40. Jaučiausi keistai, galva svaigo, tikiuosi jis nieko nebus pridėjęs į pusryčius. Nuėjau prie laukinių durų, bet Kostas mane sulaikė, aš net nepajutau, kaip jis prisiartino prie manęs.

-Aš tave nuvešiu. ,-jis sugriebęs man už peties, atsuko mane į save.

-Aš galiu pats nueiti. ,-pasakiau su pykčiu balse, benusukdamas akis į šalį.

Kostas manęs neklausė, pasiėmė ant spintelės padėtus raktus ir apkabino manę. Elgiausi neutraliai. Nemasčiau aiškiai ir man neberūpėjo šią minutę ką jis daro. Tik prisiminiau vakar vakarą.

-Iš kur tu..

Jis mane pertraukė.

-..žinau apie tai ką tu veikei? ,-jis nusišypsojo, paleido mane ir atrakino namo duris.

-Taip. ,-piktai atsakiau. Pradėjau atsigauti ir po truputį mąstyti.

-aš gi tave prižiūriu, kaip galėčiau nežinoti tokių dalykų? ,-jis tai pasakė su pašaipėle balse.

Kostas atidarė duris ir išėjome iš namų. Įlipę į mašiną, patraukėm link mokyklos. Mašinoje buvo tyla.

-Tau sakiai reikia naujo telefono? ,-Nutraukė tylą Kostas.

-Taip.

Kostas nusišypsojo. Atvažiavę į mokyklą, pirmutinis išlipau iš mašinos ir patraukiau link tvarkaraščių, aš per didelis tinginys atsiminti savo pamokas. Pirma Biologija, nuostabu.. Nuėjęs link kabineto, pamačiau prie jo stovinčius Urtę ir Luką.

-Vėl tu suski, čia? ,-nusišypsojau kaip man pridera.

-Labas Danieli. ,-Urtė pasisveikino šiek tiek piktokai. Lukas nuėjo šalin.

-Labas Urte. ,-Nusišypsojau.
Biologijos pamoka praėjo, itin greitai, po jos buvo Chemija,Muzika,Matematika,Geografija,Dailė.

Į dailę net nėjau, pabėgom su Laurynu.
-Kodėl nemėgsti to bičo Luko? ,-Paklausė Laurynas.

-Per daug gėjiškas jis. ,-nusišypsojau.

-Pasakyčiau ta patį. ,-jis nusijuokė ir patraukėm savo keliais.
Parėjęs namo Kosto neradau ir ačiū Dievui. Vos įžengęs pro duris, pamačiau Pūkį gulinti ant kilimėlio. Manę pamatęs sumiaukė. Aš įpyliau jam pieno, rasto šaldytuve ir nuėjau į savo kambarį.
Atsiguliau ant lovos. Jaučiausi kažkaip prastai, nepajutau kaip užmigau.

-Danieli, kelkis, vakarienė paruošta. ,-Aš atmerkiau akis ir pamačiau Kostą stovinti šalia mano lovos ir besišypsantį.-Kelkis, ką naktį veiksi? ,-jis šypsojosi, bet neatrodė, kad būtų geros nuotaikos, tai nieko gero nežada..

Aš atsikėliau nesiginčijęs ir nulipau laiptai žemyn į virtuvę. Ant stalo buvo sudėtos lėkštės. Priėjęs arčiau stalo pamačiau lėkštėse esančius kepsnius, salotas, bulvytes fri ir prie lėkščių po stiklinę kažkokio gėrimo. Atsisėdau ir pradėjau valgyti.

-Skanu? ,-Kostas bevalgant paklausė.

-Esu valgęs ir blogiau. ,-numykiau bekramtydamas. Jis toliau šypsojosi.

Kostas atsistojo, nuėjo iki prieangio ir po kelių minučių grįžo į virtuvę. Aš tuo pačiu metu baigiau valgyti ir pakilau nuo stalo.

-Danieli, tu prašei šito? ,-Jis paklausė paduodamas man topo centro maišiuką.

-Kas tai? ,-paklausiau mieguistai, beimdamas maišiuką.

-Pasakyk ar tiks, jei ne pakeisiu. ,-Kostas šypsojosi ir nebegalėjau suprasti kas jam darosi. Turėjau nuojauta, kad jis piktas.

Atidariau maišiuką ir jame pamačiau dėžutę, išėmęs ją, pastebėjau, kad tai telefonas „Samsung i9100 galaxy SII“ Prastesnis nei turėjau, bet ne toks jau ir blogas.

-Tu čia jį man nupirkai? ,-paklausiau idiotiškai, nes negalėjau patikėti, kad Kostas nupirktų man tokį telefoną, tikėjau, kad jis gan brangus.

-Jeigu būčiau pirkęs sau, tada tau nebūčiau davęs. ,-jis nusišypsojo ir nuėjo plauti lėkščių.

Aš nenorėjau jam sakyti žodžio „ačiū“ ir nežinojau kaip pasielgti, aš nesitikėjau, kad jis tikrai nupirks man telefoną. Jis man buvo kaip tėvas, tik netgi geresnis kartais.. Aš nuėjau į svetainę ir atsisėdau ant sofos, išėmęs iš dėžutės telefoną, įsijungiau jį ir įsidėjau kortelę. Kostas atėjęs į svetainę, atsisėdo šalia ir įsijungė televizorių.

-Danieli, greitai baigsis mokslo metai ir aš turėsiu išvykti. ,-Jo balsas buvo ramus.

-Greičiau jie baigtųsi. ,-sumurmėjau.

-Kaip telefonas? Tinka?

-Aha. ,-truputi palaukęs pridūriau. ,-ačiū. ,- atsistojau ir nuėjau į savo kambarį.

Kostas atėjo į mano kambarį.

-Kas yra? ,-paklausiau, gan susinervinęs.

-Mes turime pasikalbėti. –Jo balsas buvo ramus, bet žvilgsnis piktas. Jis žiūrėjo į manę taip, lyg jis matytu kiaurai manę ir žinotų ką aš galvoju.

Naujus yrašus talpinsiu kas savaitę.

21 įrašas

-Žinau, kad tu nekenti to berniuko Luko ir nenuėjai į susitikimą su Urtę. ,-jis pasitraukė nuo mano veido ir nulipo nuo manęs, paleidęs rankas ir kojas.-Labanaktis, saldžių sapnų. ,-Jis apsisuko ir išėjo iš mano kambario.

Aš likau gulėti lovoje visas sustingęs. Kas jis toks, kad drįsta taip kalbėti?! Aš atsikėliau iš lovos ir išbėgau iš kambario. Nubėgau į pirmą aukštą, Kostas sėdėjo svetainėje ant sofos ir žiūrėjo televizorių. Aš priėjau prie jo ir sugrėbiau jam už kaklaraiščio. Jis tiesiog nusišypsojo. Mane tai dar labiau sunervino.

-Ką tu nori parodyti, taip elgdamasis?! ,-rėkiau jam į veidą, o jis dar vis šypsojosi. Aš pasiruošiau jam trenkti.

-Kaip elgiuosi? Ar šitaip? ,-jis atsistojo ir apkabino mane. Aš išsisukau iš jo glėbio ir trenkiau jam į veidą. Jis vėl nusišypsojo. Aš ruošiausi jam trenkti atgal, bet jis sugavo mano kumštį ir užlaužė ranką.

-Tavo vietoje, šitaip nesielgčiau. ,-Jis tai pasakė su pašaipėle balse ir nusibraukė su kumščiu kraują iš po lūpos, ir nuėjo link laukinių durų. –Rytoj ryte užsuksiu tavęs į mokyklą. ,-Kostas pasakė ir išėjo iš namų.

-Debilas.. ,-sumurmėjau ir nuėjau atgal į savo kambarį. Buvau persiutęs ir iš nervų spyriau į savo kambario duris, skaudėjo. Parėjęs į savo kambarį, kritau ant lovos ir pasiėmiau telefoną. Gauta viena žinutė. Kvailas įtrūkimas neleido paspaudi ekrano, kad eitu perskaityti, dar labiau susinervinau ir sviedžiau jį į spintos duris. Greitai pašokau, susiprotėjęs ką padariau.

-f*ck! ,-nusikeikiau angliškai ir pakėliau telefoną.

Baterija iškrito, viršelis suskilo, nugarėlė įskelta. Pakėlęs telefoną įdėjau jį į stalčių ir nuėjau gulti.
Varčiausi lovoje gan ilgai, bet kai atsimerkiau pamačiau, kad jau rytas. Išgirdau kažkokį trenksmą, kuris mane ir prižadino, siekiau telefono, kur jis visada guli, bet pajutęs, kad jo ten nėra, prisiminiau, kad jis stalčiuje. Išlipau iš lovos ir nulipau laiptais į pirmą aukštą, iš kur išgirdau

trenksmą. ėjau link virtuvės ir pamačiau Pūkį išbėganti iš jos. Įžengęs į virtuvę, krūptelėjau.

-Jau atsikėlei? ,-Tai buvo Kostas. Jis atsisuko ir nusišypsojo pamatęs manę. Jis buvo su prijuoste ir kažką kepė.

Nieko jam neatsakęs, nuėjau į savo kambarį ir persirengiau. Persirengdamas burbėjau sau po nosim.

-Lopas.. atsivilko mat.. jau atsikėlei? ,-pamėgdžiojau jo balsą, pasityčiodamas. –Tai ne blet.. lunatikas aš. ,-susinervinau ir susimečiau į kuprinę kaip visada visas knygas, išsitraukiau iš stalčiau telefoną. –Jei jis jau čia, reikia jį išnaudoti. ,-šyptelėjau. Įsidėjau telefoną į kuprinę ir nulipau laiptais žemyn.

-Jei tu mano prižiūrėtojas, tu turi man padėti, taip? ,-paklausiau šyptelėdamas pusę lūpų ir atsisėdau ant virtuvinės kėdės, ją apžergdamas. Kostas buvo dar prie keptuvės, pamačiau, kad jis kepa blynus.

-Nori pinigų? ,-jis ramiai paklausė, net nežvilgtelėjęs į manę.

-Taip.

-Kiek?

-300Lt. ,-ramiai pasakiau, „valgydamas“ jį žvilgsniu.

-pasiimk iš piniginės.

-Kur ji? ,-apsižiūrėjau kur ji galėtų būti, buvau nustebintas, kad jis taip lengvai sutinka duoti 300lt.

-Kišenėje. ,-Ramiai atsakė.

-Kokioje? ,-piktai paklausiau.

-Kelnių.

-Kur jos?

-Čia. –jis pasakė ir pasiėmęs lėkštę, įdėjo blynus. aš į jį pažiūrėjau, kaip į kokį idiotą.

-tai duosi?

-Pasiimk. ,-jis padėjo lėkštes ant stalo. Aš tikrai neliesiu jo kelnių.. Kurias jis turi apsimovęs!

-Tada bent paskolink telefoną, nes mano sugedo.

-Tai galėsime užsukti kur nors po mokyklos.

Šiandien buvo penktadienis. Tikiuosi šiandien jokių nesąmonių nebus.. Pavalgęs pusryčius pasižiūrėjau į laikrodį buvo po 7.20.

-Padarei namų darbus? ,-manęs paklausė Kostas, plaudamas indus.

-Tai kaip aš negalėčiau jų nepadaryti..

-Žinau, kad nepadarei.

-Tu gal koks nors burtininkas?! Kad jau viską apie manę žinai?! Pydaras blet. ,-Pakilau nuo stalo, pasiėmiau kuprinę ir ėjau link laukinių durų.

-Panašiai. ,-jis kuo ramiausiai atsakė, o aš dar labiau susinervinau.

Bandžiau atidaryti duris, bet jos neatsidarė, pažiūrėjau spynoj rakto, jo nebuvo.

-Kur raktas?! –užrėkiau, kad jis girdėtų.

Kostas atėjo prie virtuvės durų staktos, atsirėmęs į ją jis susikėlė rankas ties krūtine ir nusišypsojo.

-o kam tau jo?,-švelniai paklausė.

-Nes man jo reikia!,-sušukau ir ėjau link jo, man nerūpėjo kad jis stipresnis už manę, man užvirė kraujas. Aš jam spyriau, bet jis lengvai sulaikė mano koją, su savo koją. Šituo veiksmu buvau nustebintas. Pabandžiau trenkti iš kumščio, jis jį sulaikė ir trenkė man į pilvą. Aš susiriečiau, smūgis buvo stipresnis, nei tikėjausi ir daug greitesnis, nei spėjau jam trenkti iš kitos rankos.

-Aš tau sakiau taip nesielgti. ,-Jis tai pasakė tyliai man į ausį ir trenkė dar kartą. Bet šį sykį, silpniau.