13 ĮRAŠAS

Vos jis tik išėjo iš mano kambario aš užmigau..

Atsibudau dar didesnėje tamsoje, mane labai prispyrė į tualetą, tad atsikėliau ir ėjau link savo kambario durų, tik kažkam įspyriau? Greitai įjungiau šviesą, nes buvau prie jungiklio. Tai buvo Kostas.

-Ką čia darai? ! ,-gal jis gėjus, ar kas jam??

-nežinojau kur kitur galėčiau miegoti, tad įsitaisiau čia. O kur tu eini?

-kur reikia ten ir einu. ,-pasukau link durų.

-Palauk, o tu kaip manai, iki pirmadienio pasveiksi? ,-nusišypsojo.

-Taip.

-Tada labai gerai, man reikia pirmadienį užvežti vienus dokumentus į ligoninę, galėsi vietoj manęs nueiti. ,-nebesiklausęs jo, trenkiau durimis ir nupėdinau ligi tualeto. Nuėjęs į tualetą, padariau savo reikalus ir nusiploviau rankas. Tas pydaras rimtai mane gydo tik dėl sau teikiamos naudos... Parėjęs į kambarį pamačiau Kostą, šį kartą jis sėdėjo ant grindų. Ir kas per debilas?

-Danieli.. ,-Kostas atsistojo ir prirėmė manę prie sienos.

-ką tu čia darai?! Aš jam nieko negalėjau padaryti jis laikė stipriai mano rankas prispaudęs prie sienos. Pabandžiau spirti, bet jis sugebėjo prispausti ir jas.

-Danieli.. aš tave myliu. ,-jis mane pabučiavo!! Muisčiausi kiek galėjau, šiaip ne taip ištrūkęs, ruošiausi trenkti, bet buvau per daug silpnas, o jis per stiprus, jis sulaikė mano smūgį ir parvertė manė ant lovos. Mano krūtinę ir visą liemenį pervėrė skausmas.

-Liaukis asile!! Man gi dar skaudą viską!!

Jis pradėjo bučiuoti mano kaklą.

-tu myli manę? ,-klausė.

-aš ne gėjus!!!

Jis atsitraukė ir išėjo iš mano kambario.

-Pamatysi, pakeisi savo nuomonę. ,-jis nusišypsojo ir išėjo.

DEBILAS!!! Išjungiau savo kambario šviesą, kad ir kaip būtų keista, šiandien neturėjau jėgų kovoti.. Atsiguliau į lovą, ir bandžiau užmigti. Įdomu kokia šiandien diena?

Aš guliu ant svetainės grindų, pekeliu galvą. Aš atpažįstu tą žmogų. Tai buvo Dominykas!!! Luko geriausias vaikystės draugas, ligi tol, kol mes nepradėjome jo erzinti. Jis buvo mūsų pasiuntinukas.

-Dabar žinosi kaip lysti prie Luko.,-jis atsitūpė, pakėlė mano galvą ir trenkė į veidą.

-Kelkis!

Pajutau kaip kažkas, kažką ant manęs užmetė. Atsimerkiau. Tai buvo Kostas, jis ant mano lovos numetė juodas kostiumo kelnes, švarką, raudonus marškinius ilgom rankovėm, raudoną kaklaraištį. Kas per nesąmonė?

-Kelkis ir eini į apačią pusryčiauti. ,-jis buvo šiandien lyg ir piktas. Akys juodos, atrodo, kad visą naktį jis nemiegojo.

-kam tas kostiumas? ,-šiaip ne taip pasakiau.

-Apsirenk. ,-jis į manę, net nepažiūrėjo.

Gal kas vakar nutiko? Aš negalėjau prisiminti. Kažkur apie 15minučių dar pagulėjau lovoje, po to atsistojau, keista... Šiandien tikrai jaučiuosi daug geriau. Nusimoviau savo maikę, su kuria miegojau. Kažin pasilikti tvarsčius? Turbūt pasiliksiu, nes dar skauda iš tikro, bet ne taip stipriai. Apsimoviau marškinius. Tuo pačiu spintoje susiradau triusikus, gi be jų niekur neisiu.

-Pagaliau. ,-pats sau garsiai pasakiau, kai juos radau.

Apsimoviau kelnes, kojines ir užsidėjau švarko. Bandžiau užsidėti kaklaraištį, bet niekaip man neišėjo jo užsirišti, tad tiesiog įsidėjau į kišenę. Lipau laiptais žemyn, Kostą pamačiau virtuvėje jis sėdėjo prie stalo ir skaitė laikraštį. Ant stalo buvo padėtos kažkokios salotos, kepsnys ir kažkokios sultys. Aš nežinau kodėl, gal dėl to, kad kažkas nutiko vakar, bet negaliu prisiminti, aš nėjau valgyti. Nuėjau prie batų. Nejaugi tas lopas nupirko man kostiumą? Nes aš jo neturėjau, net batų neturiu, kad tiktų prie kostiumo. Susiradau savo kasdieninius sportbačius, koks skirtumas kaip atrodysiu. Net nežinau kam turiu taip rengtis.

-Danieli, kodėl neužsirišai kaklaraiščio? ,-Kostas stovėjo už manęs, jis buvo aukštesnis už manę, bet kaip aš nepajutai, kad jis priartėjo?

-Nenoriu. ,-apsimečiau.

-Tik nesakyk, kad nemoki užsirišti? ,-nusijuokė. Jis apgamino mane, rankas sukryžiavęs apie mano kaklą. Jis stovėjo man už nugaros.

-Ką tu dirbi?!! ,-užrėkiau, ir bandžiau su alkūne trenkti jam į pilvą. Pataikiau, jis manęs nesulaikė. Trenkiau dar kartą, jis manęs vis vien nepaleido. Trenkiau apie 10kartų, bandžiau spirti, bet nepavyko. Jis išėmė iš mano kišenės kaklaraištį ir užrišo, kai jis rišo, aš netrenkiau jam. Aš tik sustingau. Kai jis užrišo, nuėjo į virtuvę.

-Eik valgyti. ,-jo balsas buvo nepasikeitęs, negalėjau suprasti ar jis piktas ar ne..

Mano skrandis sugurgė.. Na taip, aišku.. Nuėjau į virtuvę ir atsisėdau prie stalo. Kostas kaitė vandenį.

-Gersi kavos?

-Ne.

Kostas užsipylė sau kavos ir atsisėdo prie stalo, tik iš kitos pusės. O aš pradėjau valgyti.

-Tu žinai kokia šiandien diena? ,-Jis manęs paklausė.

-O kaip tau atrodo. ,-sukramtęs maistą, atšoviau.

-Šiandien pirmadienis. ,-nusišypsojo, bet į mane nepažvelgė.

-Tai kam man tas kostiumas?

-Turėsi nuvažiuoti į mano biurą ir nuvežti šiuos dokumentus. ,-jis atsistojo, nuėjo iki spintelės kur buvo jo tašė, išsitraukė storą sluoksnį popierių ir padavė man.

-Į biurą? Tu buvai sakęs, kad į ligoninę. ,-ką jis dar prisimastys..

-Juokavau. Į biurą. ,-piktai pasakė.

-man reikia į mokyklą. ,-Sumurmėjau. –Beje, šiandien mano tėvai grįžta.

-Negrįžta, jie skambino, sakė pasakyti tau, kad grįš penktadienį. Ir į mokyklą tu toks neisi.

-Tai tu dar kažką kitą dirbi? Ne tik mokytoju? ,-piktai paklausiau. Man kilo nervai..

-Taip. Čia adresas. ,-jis pastūmė lapuką su adresu.

„Tokijas, Japonija. Ritsu.“

-Tu dirbi Japonijoje?! ,-užrėkiau ir pakilau nuo stalo. –Kaip aš tavo manymu ten pateksiu, asile?!

-Taxi bus po dviejų minučių, Japonijos oro uoste tavęs lauks limuzinas, nuveš ir parveš. Grįžt spėsi šiandien, skrisi su nuosavu lėktuvu.

-Tu gal koks milijardierius? ,-aš buvau be žado.

-Tavo taxi jau čia. Beje, ,-jis nužvelgė mano kedus. – aš tau nupirkau batus, jie prie durų koridoriuje.

-Tu kažkoks idiotas!! Aš niekur nežadu važiuoti!!

-Na gerai, aš jau turiu eiti į darbą.

-Tu trenktas. ,-aš stovėjau ir nejudėjau. –Arba tu kurčias?

Jis atrodė taip, lyg jam nebūtų svarbu ką aš jam sakau. Jis tik pasinaudojo mano nuostaba, kad aš nepajudu ir pabučiavo mane į žandą. Tai štai kas vakar nutiko! Aš prisiminiau! Šis idiotas yra GĖJUS... Aš atgavęs žadą, trenkiau jam į pilvą, bet neįtikėtina.. Jis sulaikė mano kumštį ir užsuko ranką.

-Apsimauk batus, taxi laukia.

Prie durų pamačiau Pūkį.

-Ei, pydare? Bent pašėrei mano katiną? ,-iškošiau pro dantis. Jis paleido mano ranką, ir leido man apsimauti batus. Aš jos moviausi juos, nes jis stipresnis už mane, negaliu pasipriešinti. Apsimovęs batus atidariau duris.

-Be šitų niekur nenuvyksi. ,-Jis padavė dokumentus. Aš juos paėmiau ir nuėjau prie taxi. Įlipau į ją.

-Tu ponas Ritsu? ,-paklausė vairuotojas.

Aš nespėjau atsakyti, Kostas atėjo ir pasakė, kad vietoje jo pačio, važiuoju aš.

-aišku. ,-Pasakė vairuotojas ir mes pradėjome važiuoti. Aš beveik nieko nemačiau, aš viską prisiminiau kas vakar įvyko, vakar ir šiandien tas suskis mane pabučiavo.. Jis grynas Lukas pydarų pydaras.. Aš nepastebėjau, nei kada mes išvažiavome iš Klaipėdos ir kada privažiavome Kauno oro uostą.

-Jau pinigus tikiuosi jums užmokėjo? ,-piktai pasakiau.

-Taip, galite lipti.

Aš išlipau ir nuėjau link įėjimo. Žinojau kur man eiti, nes šituo oro uostu, jau skridau 4kartus. Nuėjęs į registratūrą, paklausiau kur Ritsu lėktuvas, kuris skrenda į Japoniją.

-Atsiprašau, tokio lėktuvo nėra.

-Tada koks lėktuvas skrenda į Japoniją?

-Po 5minučių, prie 3vartų.

-Ačiū.

Nuėjau prie 3vartų, bilieto neturėjau. Apieškojau dokumentus, kuriuos man tas lopas buvo davęs. Taip, juose radau bilietą, savo pasą, ir apie 5000jenų. Turbūt čia Japoniški pinigai. Padaviau bilietą, ir nepajutau, kaip aš jau sėdėjau lėktuve.

12įrašas

Kostas išėjo ir uždarė mano kambario duris.

Aš tuo tarpu pabandžiau užmigti..

Prabudau nuo mano kambaryje esančio pokalbio. Pramerkiau vieną akį –tai buvo Urtė ir Kostas. Jie šnekėjosi gan tyliai, apie tai kas man nutiko.

-Labas, Urte. ,-pabandžiau nusišypsoti ir atsisėsti ant lovos.

-Nesisėsk! ,-abu lyg susitarė pasakė Urtė ir Kostas.

Aš pasilikau gulėti.

-Mes tave prižadinome? ,-paklausė mielu balseliu Urtė.

-Taip. ,-nusijuokiau.

-Atsipr..

-Kur buvai prapuolusi? ,-pasiteiravau Urtės, tuo pačiu pertraukdamas Kostą.

-Mano mama...

-Kas?

-Na, ją paguldė į ligoninę, todėl nebuvau mokykloje.

-Užjaučiu...O kaip tu sugalvojai ateiti pas mane? Ir iš kur sužinojai kur aš gyvenu? ,-pasiteiravau Urtės.

-Mantas pasakė kur gyveni, tiesiog aplankyti norėjau.. o kai atėjau.. Kostas pasakė, kad tau labai blogai. ,-ji nusuko akis nuo manęs ir nuleido galvą žemyn. Ji sėdėjo ant kėdės, Kostas stovėjo. Aš pervėriau „mirtinu“ žvilgsniu Kostą.

-Aš einu padarysiu ką nors valgyti. ,-matyt supratęs mano kėslus, dingo iš kambario.

Jis išėjo iš kambario it uždarė duris.

-Bet kas tau šitaip?,-pažvelgė į manę Urtė.

-Neprisimenu.. ,-aš nenuleidau akių nuo jos, o ji nuo manęs.

Pabandžiau atsisėsti vėl.

-Nesisėsk, nevargink savęs. ,-nusišypsojo jinai.

Aš vis tiek šiaip ne taip atsisėdau ant lovos. Jaučiausi tragiškai.

-Nesijaudink, man viskas gerai. ,-nusišypsojau.

Į mano kambarį įėjo Kostas.

-Danieli?

-Kas yra? ,-Durnius sutrukdė pabučiuoti Urtę.

-Pas tave dar vienas svečias. ,-jis šypsojosi plačia šypsena.

-Kas toks? ,-surimtėjau.

Pro duris įžengė LUKAS.

-Labas, Danieli. ,-nusišypsojo savo miela šypsenėle Lukas.

Debilas!!

-Dink iš čia. ,-pasakiau piktai, bet ne per daug.

-Atleisk, bet negaliu. ,-Tas idiotas dar vis šypsojosi.

Aš persiutęs, atsistojau priėjau prie jo ir trenkiau iš kumščio jam į pilvą. Jis nesipriešino, o aš nejutau skausmo per savo įsiūti. Kostas bandė mane sustabdyti, o Urtė.. Ji tiesiog žiūrėjo, keistu žvilgsniu.

-Danieli liaukis! ,-bandė mane pasodinti į lovą.

-Viskas gerai. ,-pasakė Lukas, tebe šypsodamasis.

Aš priėjau prie jo, paėmiau jį už kaklo-Jis nesipriešino, prispaudžiau prie sienos ir su kita ranka trenkiau į veidą, tuo pačiu atidariau duris ir išstūmiau jį lauk, jis parkrito.

-Daugiau, kad man nesirodytum! Pydare! ,-užrėkiau.

Aš pajutau, kad visą mano kūną perveria skausmas, aš tiek daug judėjau, o tik dabar mane suėmė skausmas. Aš parkritau ant grindų ir užmigau?!

Atsibudau, gan vėlai. Urtės jau nebebuvo, Kosto kambaryje nebuvo taip pat, pro langą matėsi vakaro blausi šviesa. Gal dabar kokios 9 arba panašiai. Pabandžiau atsistoti, kūną vėrė nežmoniškas skausmas, bet vis tiek, šiaip ne taip atsistojau. Mano spinta turėjo didžiulį veidrodį, neįtikėtinas vaizdas vaikino kambaryje, bet aš nieko prieš jį. Priėjau prie jo, susiėmęs už liemens. Tik dabar pastebėjau, kad aš buvau tik po šortais ir marškinėliais. Pasikėliau marškinius. Visa krūtinė buvo vien mėlynės, ant šonkaulių matėsi kelios mėlynės, ant kojų buvo nedaug. Pačiupinėjau kaklą, ten buvo pleistras, bandžiau jį nusiplėšti, nekaip pavyko, bet sukandęs dantis- nusiplėšiau.

-Danieli, ką čia darai? ,-Nepastebėjau, kaip į mano kambarį įėjo Kostas.

Aš susmukau ant žemės. Vėl. Ir kodėl mane apėmė silpnumas, būtent dabar?!

-Tau viskas gerai? ,- Prie manęs priėjo Kostas, pasilenkė ir padėjo nueiti iki lovos. Jis atsisėdęs ant kėdės, žiūrėjo į manę, aš norėjau jam pasakyti, kad dingtų iš mano kambario, bet liežuvis neleido.

-Kodėl nusiplėšei pleistrą? ,-jis išėjo iš kambario ir po kelių minučių parėjo atsinešęs pleistrų ir dar kažko, ko negalėjau pastebėti. Ir kodėl po velnių jis manimi rūpinasi?? Jis priėjo prie manęs, padėjo man atsisėsti, aš nesipriešinau, nes neturėjau nei vieno likučio jėgų. Jis užklijavo naują pleistrą. Skaudėjo, bet ne taip kaip šonkaulius. Aš savo veido išraiška, nerodžiau, kad man ką nors skauda. Kostas padarė veiksmą kurio aš nesitikėjau, jis nuklojo patalynę nuo manęs, tik ant kojų paliko patalynę ir pakėlė marškinius.

-Ką... tu čia darai? ,-šiaip ne taip ištariau.

-Subintuoti tavo liemenį ir kiek matau prireiktų krūtinę-labiau. ,-Jis pasiėmęs bintą(štai tai ką, jis buvo atsinešęs kartu su pleistru) pradėjo jį vynioti, aplink mano krūtinę ir liemenį. Nesipriešinau. Vos jis tik išėjo iš mano kambario aš užmigau..

11įrašas

Prie stalo sėdėjo tėtis, mama ir kažkoks vyriškis, bet negalėjau atpažinti iš jo nugaros. Pala... Negali būti... Nejaugi čia jis???..

-O, pagaliau atėjai Danieli. ,-linksmai pasakė mano mama. – Dar prisimeni savo draugą Luką?

-Taip.. ,-kaip čia neprisiminsi, kad jis gėjus..

-Čia jo tėtis, atsimeni taip pat, galbūt?

-Ne. ,-Iš pradžių buvau pagalvojęs, kad tai Kostas.. Ačiū Dievui..

Aš atsisėdau prie stalo ir pradėjau valgyti... buvo keista valgyti prie stalo su mama ir tėvu, nes mes paskutinį kartą tai darėm labai seniai..

-Nebuvot susitikę su Luku? ,-paklausė Luko tėtis.

-Ne. ,-pamelavau. Mano tėtis su mama susižvalgė.

-Danieli, kokia naujieną šiandieną sužinojome! ,-sučiulbėjo savo balsu, mama..

-Nu? ,-Pilna burna pasakiau ir tėvas į manę pasižiūrėjo piktu žvilgsniu.

-Lukas su savo tėčiu atsikraustė į Klaipėdą! ,-šypsojosi. ,-Ar gi nesmagu, kad vaikystės draugas bus su tavimi? ,-ji nenustojo šypsotis. Luko tėtis, taip pat šypsojosi, na o mano tėtis- na jis tiesiog valgė..

O man tai buvo šokas... Tas sutrauka pydarastas, atsikraustė į tapati miestą, kaip aš?!! Nieko neatsakęs, pakilau nuo stalo, pasiėmiau iš spintelės kačių ėdalo, bei lėkštutę, ir nuėjau į savo kambarį, pakeliui pasiimdamas Pūkį. Užtrenkiau durimis, įdėjau Pūkiui ėdalo ir kritau į lovą. Už ką, JIS? Kodėl? Kodėl man taip?.. mano gyvenimas sušiktas.. Persiverčiau į kitą lovos pusę..

Saulė jau buvo nusileidusi, matyt buvau užmigęs trumpam.. Prisiminiau savo vadinamąjį dienoraštį ir pradėjau jo ieškoti po visą savo kambarį.: apieškojau po stalu; po lova ; po čiužiniu ; po spinta ; ant spintos; ant palangės; tarp rūbų; tarp knygų... Neradau.. kur jis gali būti?! Žvilgtelėjau į laikrodį jau buvo 12valanda nakties, buvau tikrai pavargęs, tad kritau į lovą pamiegoti..

-Danieli! Kelkis ir drožk į mokyklą!!! ,–Rėkė manot tėtis, įėjęs į mano kambarį.

Pramerkiau akis.

-Ir dėl dievo meilės! Kaip tu miegi?! ,-rėkė jis ant manęs. –Na kelkis, mes su mama važiuojame į darbą.

-Aš šiandien labai prastai jaučiuosi.-pasakiau.

-Nesimuliuok tiktai.!

-Tėti.. tikraj. ,-visas pradėjau drebėti ir sulaukiau kvėpavimą, kad žandai nuraustų.

-Na atrodai niekaip. Kiek tau šiandien pamokų?

Pala šiandien penktadienis.... am...

-6, bet labai lengvos. Labai noriu eiti į istoriją, bet neįsivaizduoju kaip išsidėsiu. ,-pradėjau keltis iš lovos pamažu.

-na šiandien pagulėk...,-jis uždarė duris ir išėjo.

Negaliu patikėti! Jis manimi patikėjo! Manę taip suėmė juokas, kad vos, vos susilaikiau nenusijuokęs garsiai. Aww, saldusis miegas...

NUOSTABU! Nėjo užmigti, pasiėmiau telefoną.

Buvo gautos dvi žinutės.

„Šiandien susirinkimas 12valandą, būk toje pačioje vietoje kaip vakar. Mantas“

Ir antra žinutė nuo nežinomo numerio:
“Labas, kodėl ne mokykloje? Karolina“

Kažin, iš kur Karolina gavo mano numerį? Nieko neatrašęs, bandžiau užmigti.

Mane prižadino beldimasis į langą. Saulė jau buvo pakilus gan aukštai, matyt pietūs. Šiaip ne taip, išlipau iš lovos ir priėjau prie lango. Ten buvo Mantas.

-Asile, mes vėluojam! ,-Rėkė Mantas.

-Kur? ,-iškarto nesusigaudžiau.

-Į susirinkimą! Kitaip sakant į tavo pamokas! Varom! ,-rėkė Mantas.

-Ok, tuoj.

Uždariau langą ir pasižiūrėjau į veidrodį.

-Ai bus gerai!

Nulipau į apačią ir išbėgau lauk. Mantas turbūt jau buvo nubėgęs, nes jo neradau prie savo kiemo. Nieko nelaukęs, pasileidau bėgti prie pastato, kur buvome vakar. Pakeliui nieko pažystamo nesutikau, pasisekė. Atbėgęs į kiemą, pamačiau Mantą, jis kalbėjosi telefonu. Pamatęs, mane priėjo prie manęs.

-Tu vėluoji. ,-nusijuokė.

-Koks skirtumas. ,-nusijuokiau ir aš.

-Na tai pradedam?

-Tai ko laukt? ,-nusijuokiau ir sutikau.

Jis manę mokino pagrindinio judesio, jis buvo gan lengvas. Reikėjo dešinę koją dėti prie kairės, t.y. stovėti lygiai. Po to pasukti dešinę koją į dešinę, kairės kojos kulną sukti į dešinę. Ir t.t. Taip atrodo, kad slysčiau grindimis.

-Tu kaip tikras profesionalas! ,-nusijuokė Mantas. –Gal varom į kokį bariuką? Aš išbadėjęs.

-Aš irgi,  aš net pusryčių nevalgęs. ,-juokėmės abu ir patraukėme iki arčiausiai esančio baro-restorano.

Aš užsisakiau pica už 9lt, nes tiek buvau radęs kišenėje, o Mantas kažkokį kepsnį sau ir dar gerti abiem paėmė.

-Tau tiks alus? ,-klausė jis manęs.

-tai aišku, jei padavėja tau parduos. ,-nusijuokiau.

-Parduos, turiu pažymėjimą. ,-jam sužibo akys.

-Tai kiek tau metų? ,-pasidomėjau.

-Mažai, bet jie neturi to žinoti. ,-nusijuokė Mantas.

Net pats nepatikėjau, kad padavėja atnešė du alaus. Man ji nedavė, padėjo abu prie Manto, bet jis man pastūmė vieną, kai ji nuėjo šalin.

-į sveikatą! ,-sudaužėm stiklinėm ir pradėjom gerti.

Aš pažiūrėjau į savo telefoną, jau man tikrai reikia eiti namo. Buvo 6,15h. Mes patraukėme link namų, jis pasuko į savo gatvę, o aš ėjau toliau. Grįžęs namo, pamačiau ant kiemo mašiną, ir ji tikrai buvo ne mano tėčio, su šita mašina buvau važiavęs nemažai kartų, kad būčiau užmiršęs... Tai buvo Kosto mašina! Įėjau į vidų gan tyliai, ir pats nesupratau ar duris buvau palikęs atrakintas, ar kaip? Slinkau palei sieną į virtuvę. Joje nieko nebuvo, tik ant stalo gulėjo raštelis, perskaičiau jį.
 „Danieli, mes su tėčiu išvažiavome darbo reikalais, grįšime po dviejų dienų, pinigai maistui stalčiuje, mano kambaryje. MAMA.“

Kaip faina... Patraukiau link svetainės, slinkau palei sieną vėl, nes svetainėje girdėjosi kažkoks krebždesys. Stovėdamas prie svetainės kampo, labai, labai atsargiai pasižiūrėjau. Ten stovėjo... kažkoks žmogus.. Iš nugaros negalėjau atpažinti.. Bet, nejaugi tai?!

-Koks protingas vaikis! ,-Aš nepajutau kaip, bet kažkas priėjęs man iš nugaros, kažko staigiai suleido į kaklą, buvo nežmoniškas skausmas, parkritau ant grindų. Pabandžiau atmerkti vieną akį, ir patvirtinau savo spėjimą, kad svetainėje tikrai buvo pažįstamas žmogus...

Bandžiau pramerkti akis, jos prasimerkė gan sunkiai. Pamačiau lubas, pasukau galvą į šoną, tai buvo spinta, mano spinta. Aš savo kambaryje. Nejaugi tai galėjo būti sapnas? Bet kaip? Tas skausmas.. Pačiupinėjau savo kaklą. Vis dėl to, tai buvo ne sapnas. Ant mano kaklo, buvo užklijuotas pleistras ir man skaudėjo visus kaulus.

-Pagaliau atsibudai. ,-Tuo pačiu metu, kai masčiau, įėjo Kostas.

-Taip ir maniau, kad tai tavo darbas, asile.. ,-man nekaip sekėsi tarti žodžius.

-Nusiramink, aš net neįsivaizduoju..

Aš pertraukiau jį.

-Dink iš mano kambario! ,-rėkiau ant jo.

-Bent leisk paaiškinti. ,-Tik dabar pastebėjau, kad jis buvo garuojančios arbatos, Jis ją padėjo ant stalo.

-Tai kodėl po galais, kai grįžau namo, mačiau ant kiemo tavo mašiną? ,-susinervinau, ir dar labiau pradėjo skaudėti kaklą. Veriantis, nežmoniškas skausmas.

-Ten buvo ne mano mašina. Tavo tėtis man paskambino, kad šiandien neateisi į mokyklą ir paprašė, kad atneščiau tau istorijos namų darbus.

-aš netikiu tavimi. ,-aš juo negaliu tikėti, nes mano tėvas taip nedaro.

-Tikėk.

-N..

Kostas atsisėdo ant kėdės, kuri buvo prie mano stalo, apsuko ją ir apsižergė ją, tuo pačiu metu jis manę pertraukė.:

-Atvažiavęs į tavo kiemą, pamasčiau mašiną, labai panašią į mano, tik numeriai skyrėsi. Aš sustojau gatvėje ir paspaudžiau garso signalą su alkūnę, to nenorėdamas. Tuo tarpu iš tavo namų išėjo du žmonės, negalėjau pasakyti jų lyties, jie abu buvo apsirengę juodai ir tuo pačiu su kepurėmis.

-Tai nieko nepaaiškina.

-Klausyk toliau: aš skambinėjau į tavo namo duris, niekas neatidarė, tad maniau paliksiu pašto dėžutėje užduotis, tik paspaudžiau rankeną ir jos atsivėrė. Ir pats nustebau. Įėjęs į vidų, pamačiau tave gulintį prie didžiojo kambario.

-prie svetainės?

-Taip. Tu net nejudėjai, kai šaukiau tavo vardą ir judinau tave, bet pulsas buvo. Nunešiau tave į pirmutinį pasitaikiusį kambarį, kuriame buvo lova.

-Čia mano kambarys.

-Aišku. Tai va, aš išėjau iš tavo kambario skambinti greitajai, kai pamačiau katiną, jis kniaukė.

-Pūkį. ,-pataisiau.

-Jei jo toks vardas. Susiradęs virtuvę, apieškojau spinteles ir paėmiau kačių ėdalo, įbėriau jo į ant žemės esančią lėkštutę ir užplikiau arbatos. Nuėjęs į tavo kambarį, pamačiau, kad tu atsimerkęs. Tai viskas ką aš mačiau ir ką dariau. ,-jis atsikvėpė.

Aš juo vis vien nepatikėjau..

-DINK IŠ MANO KAMBARIO, prašyčiau!!! ,-užrėkiau nors gal ir be reikalo.

-Jei tu to pageidauji, gerai. ,-Jis pakilo nuo kėdės. Tik dabar pamačiau, kad jis buvo su akiniais, jo paakiai buvo patinę ir pajuodę. Jis visas atrodė pervargęs. Kostas išėjo iš mano kambario ir uždarė duris.

-Na ir keistas tipas. ,-sumurmėjau. Bandžiau atsisėsti, bet nepavyko. Aš jaučiausi klaikiai, mano visas lėmuo... bandžiau pasikelti marškinėlius, su kuriais buvau. Taip ir maniau. Aš visas nusėtas mėlynėm.. Nenuostabu, kad man taip viską skauda..

-Danieli? ,-Tai vėl Kostas, jis įėjo į mano kambarį. –Ar čia tavo sąsiuvinis? ,-jo rankose buvo, kažkur matytas sąsiuvinis, bet negalėjau prisiminti kur.

-nežinau..

-Na, jis buvo pamestas ant grindų, kur radau tave. ,-pasakė jis ir padėjo sąsiuvinį ant mano stalo. Nesitikėjau, bet jis išėjo iš mano kambario.

-Lopas... ,-sumurmėjau ir bandžiau prisiminti kas buvo įvykę.. Pala..

-KOSTAI!! ,-Sušukau.

Jis įpuolė į mano kambarį.

-Kas atsitiko?!                               

-Na nieko, bet nesakyk nieko mano tėvams, ir nekviesk gydytojų, gerai? ,-bandžiau būti „geras“..

-Tai neišeitų į tavo naudą. ,-jis priešinosi.

-Man nieko baisaus nėra, tikrai. ,-melavau, nes jaučiausi kaip ką tik iš avarijos..

-Nemeluok, aš mačiau tavo kūną.. Visas mėlynes..

-ar sutarta? ,-apsimečiau negirdėjęs, ką jis sakė.

-Bus matyti. ,-Jis išėjo ir uždarė mano kambario duris.

Aš tuo tarpu pabandžiau užmigti..

10įrašas

Paslapčiomis išsitraukiau telefoną ir paskaičiau žinutes. Viena buvo nuo Manto.

„Hey! Tavo pamokos prasideda šiandien. Susitinkam po pamokų prie paradinių durų.

                                                                                                                             Mantas.“

Pagaliau nuskambėjus skambučiui iš klasės išėjau kaip visada - Priešpaskutinis.

-Kokios pamokos? ,-prie manęs priėjusi pasiteiravo Urtė. Jos veidas buvo kažkoks keistas..

-Hip hopo. ,-nusišypsojau.

-Tu šoki? ,-mes ėjome link kitos pamokos kabineto.

-Šokau, bet dabar vėl pradėsiu ,turbūt. ,-nusišypsojau.

Šį kartą buvo Lietuvių kalba. Nieko gero.. Atsisėdau vėl su Urte. Niekaip nėjo susikaupti, tad vėl pasiprašiau į toletą.

-Eik. ,-piktokai išrėžė mokytojas.

Ėjau koridoriumi į toletą, nusiploviau rankas ir pasukau atgal į klasę. Tik kažkas pagrėbė mane už peties.

-Danieli..

Atsisukęs pamačiau Kosto veidą. Šį kartą jis buvo su akiniais, tik paakiai buvo normalūs.

-Ko tu nori?! ,-piktai išrėžiau.

-Kodėl tu manęs vengi?

-Kok tavo sušiktas reikalas?! Beje, jei malonėtum, man dabar pamoka. ,-numykiau ir patraukiau link kabineto, nustūmęs jo ranką, nuo peties.

Į klasę įėjau vėl greitai. Urtės nebuvo.

Kai baigėsi pamoka, Urtės dar vis nebuvo. Kur ji galėjo pradingti??

Surinkau jos numerį..

„Šiuo metu su abonentu nėra galimybės susisiekti, prašome pabandyti vėliau...“

Kas jai atsitiko?? Prie manęs pribėgo Mantas.

-Varom iš pamokų lauk!! ,-jis tempė manę iš mokyklos. Jau nebelijo, bet buvo niūru.

-Kodėl? ,-juokiausi ir pasileidau bėgti.

-Mūsų komandos susirinkimas po 5minučių! ,-dėjom į kojas.

Bėgau iš mokyklos kiemo, ir pasukome į dešinėje pusėje esanti keliuką. Pribėgome keistą vietą – dideli krūmai, senas pastatas ir kiemas. Dar šios vietos nebuvau matęs, neskaitant to, kad ji netoli mokyklos.

-Kas čia per vieta? ,-keistai paklausiau.
-DJ89 pastatas. ,-Linksmai atsakė Mantas.

-DJ89? Kas tai? ,-kad ir kaip bebūtų keista, man šis pavadinimas kažkur girėtas.

-Tavo būsima komanda! ,-Jis linksmai nusijuokė ir davė man niuksą.
Ėjome link įėjimo, bet man suskambo telefonas. Skambino Urtė?

-Labas, Urte.

-Labas, kur esi?

-Ne mokykloje. ,-sukikenau.

-Tai kur? ,-kažkokiu keistu balsu paklausė ji.

Mantas pagrėbė iš mano rankų telefoną

-Prašome miledi šiuo metu jo netrukdyti ,-juokėsi Mantas.

Ką Urtė pasakė, negalėjau girdėti. Mantas padėjo ragelį ir padavė man.

-Beprotis... ,-nusišypsojau.

-Na eime į vidų! ,-Jis pravėrė senas, surūdijusias duris. Jos girgžtelėjo. Kraupu. Įėjome į vidų. Viduje buvo tamsu, bet galėjau įžiūrėti laiptus esančius gale prie sienos, nes jos apšvietė iš viršaus sklindanti šviesa.

-Antrame aukšte geresnis vaizdas, negu čia. ,-nusijuokė Mantas. –Manoma, kad čia dingsta žmonės.

-Nebaugink manęs, nepavyks. ,-juokėmės abudu.

Lipome laiptais į antrą aukštą, laiptai buvo seni, mediniai, sukriošę. Mantas lipo priekyje, aš iš galo.

-Pagaliau pasirodei, tigre! ,-sušuko kažkokia mergina, rudais, surištais į kodą plaukais.

Antras aukštas tikrai skyrėsi nuo pirmo. Buvo pilna įrangos šokti: čiužiniai (kad ir kam jie, gal po to pasakys.) ; Muzikos aparatūra ; stalai ; grotos ; kubai (kas per velnias?). Su pirmu aukštu panašumas buvo toks, kad buvo viena, didelė salė. Salėje stovėjo 6 žmonės, neskaitant mudviejų su Mantu. Kiek supratau buvo 3merginos ir 4vaikinai, jeigu mane priims bus 3merginos ir 5vaikinai.

-Čia mano draugas, Danielis. ,-Mantas mostelėjo ranka į mane. Net nebuvau pastebėjęs kaip jis atsirado prie kitų.

-Ko jam čia reikia? ,-atkirto kažkoks vaikigalis, tikrąją to žodžio prasme, jis- žemas, aplėpausis, trumpais plaukais.

-Šokti! ,-juokėsi Mantas.

-Na, o jis ką nors moka? ,-Įsiterpė ir kitas vaikinas, gan aukštas ir matėsi, kad turi raumenų.

-Dar ir pats to nežinau. ,-pažvelgė į mane Mantas.

-Na esu šokęs, kai gyvenau Vilniuje... ,-bandžiau „primesti“ laimingą.

-Tai kaip, priimsite jį? ,-Mantas žiūrėjo į aukštuosius vaikinus. –Beje, jis man išgelbėjo kailį nuo apsauginių, akropolyje.

-Bandomajam laikotarpiu priimame. ,-nusijuokė Dar kitas vaikinas ir priėjo prie manęs, kišdamas ranką pasisveikti. –Aš esu Tadas. Šios komandos vadeiva, dar kitaip žinomas kaip „Monstras“.

-Na aš esu Danielis, kaip mane jau pristatė Mantas. ,-padaviau ranką.

Iš „baugiojo“ pastato išėjome 6valandą vakare, susipažinau su merginomis ir vaikinais, tai buvo: Karolis, Tadas, Arminas (Mantą jau pažinojau), Vanesa, Fausta, Eva. Šokome, išmokau du neblogus judesiu ir palyginus gan greitai, mano bandomasis laikotarpis bus savaitei. Tikiuosi priims. Namo grįžau gan vėlai, prie garažo stovėjo dvi mašinos. Įėjęs į vidų nusimoviau batus, pasidėjau striukę ir pėdinau į savo kambarį.

-Kur taip ilgai buvai? ,-kaip visada, mamos pagrindinis klausimas... Bet, keista, kad ji namie.

-Treniruotėse. ,-Vis vien nepamelavau.

Įėjęs į savo kambarį kuprinę nusimečiau į kampą, ir kritau į lovą. Kažin kur pūkis?? Pasiėmęs telefoną surinkau Urtės numerį.

„Šiuo metu su abonentu nėra galimybės susisiekti, prašome pabandyti vėliau“

Kas jai galėjo atsitikti? Prisiminiau savo „dienoraštį“ Pradėjau ieškoti.

-Danieli, eik valgyti, vakarienė ant stalo! ,-mano mama šaukė ir apačios. Tikrai kažkas labai keisto.. Kad ji gamintų valgyti??! Nuo kada mes pradėjome vaidinti normalią šeimą?! Spyriau į lovą, ir iškart pasigailėjau.. Nusimušiau pirštus. Išeidamas iš kambario parašiau Urtei žinutę.

„Labas Urte, atleisk už šiandienos skambutį, Mantas pavaidint norėjo, tad numetė ragelį. (šypsenėlė) Kai galėsi atsakyk.

                                                  Danielis“

Išėjęs iš kambario, patraukiau laiptais žemyn.

-Pūki! Ką čia darai?! ,-nusijuokiau ir pakėliau jį nuo laiptų.

Nulipęs į apačią, padėjau jį ant grindų ir nuėjau į virtuvę. Prie stalo sėdėjo tėtis, mama ir kažkoks vyriškis, bet negalėjau atpažinti iš jo nugaros. Pala... Negali būti... Nejaugi čia jis???..

9įrašas

Bet kad ir kaip būtų keista, jau buvo dešimta valanda vakaro ir kažkas skambino į mūsų namo duris. Atsikėliau nuo lovos ir ėjau laiptais žemyn.

-o, kaip gerai Danieli. ,-prakalbo mano mama. –kaip tik norėjau šaukti tave, nes pas tave atėjo svečias.

Mama nuėjo į virtuvę, o aš tuo tarpu atidariau duris.

-Kąąą tu čia darai??! ,-sušukau. Tai buvo Kostas.

-Gal visų pirmiausia reikia pasakyti „labas vakaras“? ,-nusijuokė jis.

-Aha.. tai ko čia atėjai? ,-numykiau akis nuleisdamas į šoną.

-Mano mašinoje palikai geografijos knygą. ,-jis atsisegė tašę ir padavė knygą man.

Kaip aš galėjau tokį kvailą dalyką palikti jo mašinoje??

-ačiū. ,-jau ruošiausi trenkti duris. Bet jis įkišo koją į tarpą, tad nepavyko uždaryti.. –Kas dar? ,-numykiau.

-o tu tikrai nemandagus vaikis. ,-nusijuokė savo šypsenėle. Jo šypsena buvo keista.

-V I S O G E R O ! ,-sušukau garsiai ir šį kartą tikrai uždariau duris, kartu jas ir užrakinau.

Lipau laiptais į viršų.

-Kas čia toks buvo? ,-paklausė mama.

-Mokytojas. ,-numykiau.

-ko jam reikėjo? ,-nieko neatsakiau ir užtrenkiau savo kambario duris. Kritau į lovą. Kodėl jis čia turėjo ateiti?? Lohas! Jis mane nervina! Nejučiomis užmigau.

Penktadienio vakaras. Klubas. Mes šoksime hip hopą ir tikimės laimėti pirmąją vietą! Prie manęs priėjo Lukas ir pabučiavo mane.

-Sėkmės. ,-vėl pabučiavo.

-Ačiū.

-Ei balandėliai! ,-sušuko Mantas. –Jau turime varyti šokti Danieli.

-Varom!

                           Kai šokome visi plojo ir rėkė!DJ89! Skandavo mūsų pavadinimą.

                                  Mūsų judesiai tikrai buvo neblogi. Aš žinojau, kad mes privalome laimėti!

-Ir pirmąją vietą laimi.... ,-šnekėjo teisėjas. –DJ89!!

-VALIOOO! ,-Visi rėkėm ir šokinėjom! Laimėjome pagrindinį piniginė prizą! Tai geriausia diena!!

-Danieli! ,-tai buvo Kostas. Jis priėjo prie manęs ir pakštelėjo man į žandą.

-AAAAAA!!! ,-aš rėkiau ir pašokau iš lovos. –Ačiū Dievui, tai tik košmaras..

Tikiuosi tėvai neišgirdo manęs. Mano kambaryje dar degė šviesa, aš ją išjungiau. Ir po stalu pamačiau dvi judančias akis. Vėl įjungiau šviesą. Tai buvo Pūkis, turbūt išsigando kai pašokau iš lovos rėkdamas.. Vėl išjungiau šviesą ir atsiguliau į lovą. Tikiuosi nebesusapnuosiu tokių baisių košmarų.

-Danieli, kelkis. ,-Pravėrusi duris pasakė mano mama. Geras.. ji paskutinį kartą mane prikėlė kai buvau pradinukas...

Pramerkiau akis. Rytinės saulės spinduliai, švietė per mano kambario langą. FUUU! Galėtų būti naktis...

Šiaip ne taip išlipau iš lovos ir nuėjau į vonią. Pažvelgiau į veidrodį.

-Labas, monstre. ,-nusišypsojau.

Mano plaukai buvo pasišiaušę, akys patinusios dar plius vakar užmigau su vakarykščiais rūbais. Nuostabu.. atsisukau šaltą vandenį ir nusiprausiau veidą, po to išsivaliau dantis ir grįžau į savo kambarį. Susiradau kažkokius senus džinsus ir naują džemperį. Ir kodėl turėjau užmigti su vakarykščiais drabužiais?.. Susimečiau beveik visas knygas į kuprinę, nes net nenutuokiau kokios man šiandien pamokos, pasiėmiau telefoną ir nulipau laiptais į apačią. Užsivilkau odinę striukę ir apsimoviau kedus.

-Danieli, valgysi pusryčius? ,-Iš virtuvės pasigirdo mamos balsas.

-Ne. ,-jeez. Ir kas jei šiandien pasidarė? Visada aš ją turėdavau prikelti ir pasidaryti pusryčius? Nuo kada ji tokia?..

Išėjau iš namų ir patraukiau į mokyklą. Lijo.. ne kokia diena papuolė. Į mokyklą atėjau palyginus labai anksti. 7.45val. OHO.! Nuėjau prie pamokų tvarkaraščio. Man dabar...

-Oh, matematika! ,- sušuko kažkoks vaikis. Gal mano klasiokas? –ė, kokia tau pamoka? ,-teiravosi jis manęs.

-Tokia pati. ,-numykiau.

-Aš Tadas. ,-prisistatė jis.

-Aš Danielis.

-Istorijos mokytojo vaikinas? ,-nusijuokė jis.

-KĄĄ?!! Debilas.. ,-nuėjau nuo tvarkaraščio ir ėjau link matematikos kabineto jis buvo antrame aukšte.. Lyg ir.

-Taip ir maniau, tai tik melagystės. ,-Tadas pasivijo mane, juokdamasis.

Pasirodo neklydau, matematikos kabinetas antrame aukšte. Įėję į klasę nieko neradome.

-Kodėl tu toks ankstyvas? ,-bandžiau nusijuokti.

-Ai, per anksti atsikėliau. O tu? ,-nusijuokė ir jis.

-Aš ir. ,-nusijuokiau.

Dar taip pašnekėjome, kai staiga į klasę įlėkė.. Urtė?! Na taip ji su ramentais. Bet ką gi ji daro šioje klasėje?

-Danieli! Nežinojau, kad eini į tapačią mokyklą kaip ir aš!,-ji nusišypsojo ir priėjo prie manęs.

-Urte! Spėjau pasiilgti.! Aš atsistojau ir apkabinau ją, o ji man pakštelėjo į žandą. Tada nužvelgė mus kreivu žvilgsniu.

-Tai jūs ką, pora? ,-nusijuokė Tadas.

Aš pasimečiau.. Urtei dar nesiūliau draugauti ir nežinau ar siūlysiu, nes po galais! Aš nežinau ar ją myliu!

-Į pavyduolių klausimus-NEATSAKINĖJU.! ,-„sušnypštė“ Urtė.

Aš nusijuokiau. Ir vėl atsisėdau į savo vietą, visgi sėdžiu prie Sandros. O dar jos nėra.

-Su kuo sėdi? ,-paklausė Urtė, nes Tadas nuėjo prie savo draugelių.

-Su Sandra, lyg ir. ,-nusišypsojau. Urtė šiandien atrodė nuostabiai, plaukai palaidi, akys mėlynos, rožinis džemperi ir aptemti džinsai. –Tu šiandien atrodai nuostabiai! ,-pasakiau tiesą Urtei.

-Aww. Nelįsk į subinę. ,-nusijuokė.

Nuskambėjus skambučiui, visi suėjo į klasę, Sandra taip pat. Mokytoja atėjo į klasę.

-Labas rytas. ,-visi atsistojom ir pasisveikinom.

-Labas rytas. Sėskitės. ,-pasakė savo kasdieninę gaidelę mokytoja.

Atsisėdęs į suolą, bandžiau susikaupti. Išgirsdavau mokytojos šnekėtą pradžią ir vėl nuklysdavo mano mintys.

-tu draugauji su Urtę? ,-sušnibždėjo Sandra. Ji žiūrėjo į mokytoją.

Tylėjau. Visą pamoką prasidėjau gan ramiai, užsisvajojęs. Mano laimei, šiandien nerašėmė savarankiško darbo. Fju... Nuskambėjus skambučiui išėjau iš klasės beveik prieš paskutinis.

Prie durų stovėjo Sandra ir kelios merginos. Na ką gi, šiandien reikia būti geram. Nuėjau prie jų ir pasisveikinau.

-Labas panelės, Sandra, gal pristatysi save? ,-išsišiepiau.

-Sandra kas jis? ,-sušnairavo į manę, kažkokia blondinė.

-Oh, jis mano klasiokas. Danielis. ,-pasakė Sandra.

-Ačiū už pristatymą. ,-nusišypsojau.

-Na aš Karolina. ,-Prisistatė tapati blondinė. Ir nužiūrinėjo mane. Ir kodėl gi ji taip darė?

-Aš Toma. ,-va čia tai gryna emo stiliaus merigina. Šukuosena uždengė vieną akį, kažin ji ką nors per tuos plaukus matė? Plaukai juodis su raudonom sruogelėm ir visa apsirengusi juodai, gan kūdutė. Visai graži.

Netikėtai prie manęs priėjo Urtė ir pabučiavo į skruostą. Kodėl ji taip daro?!

-Urte! ,-nusijuokiau ir pakštelėjau jai į Lūpas?????!!

Karolina mus nužvelgė.

-Jau spėjai susipažinti su Karolina, Toma, Sandra ir Aleksandra? ,-pasiteiravo gan meiliai Urtė.

-Na dar nespėjau sužinoti Aleksandros vardo, bet dabar jau žinau. ,-nusijuokiau.

-Kokia tau pamoka? –paklausė manęs Urtė.

-Nežinau, gi tu pati turi žinoti. ,-nusijuokiau.

-Tame ir esmė, aš pati nežinau. ,-nusišypsojo jinai.

-Mums dabar geografiją. ,-piktai pasakė Sandra ir jos visos keturios nuėjo, mes likom dviese su Urte.

-Na tai eime, nes ponia visažinė mums davė garbę sužinoti. ,-nusijuokiau.

Nuėjome iki geografijos kabineto ir įėjome į klasę, tuo metu nuskambėjo skambutis. Šį kartą aš atsisėdau kartu su Urte. Per šią pamoką vėl nėjo susikaupti. Nekartą manęs mokytojas klausinėjo, o aš nė nenumaniau atsakymo. Man vis neišėjo iš galvos Kosto apsilankymas ir tas kvailas, kvailas sapnas!

-Kas yra? ,-sušnibždėjo Urtė.

-Ne, nieko. ,-tyliai pasakiau.

Pakėliau ranką.

-Danieli?

-Mokytojau, galima į tualetą?

-na eik..                                   

Greitai pakilau iš suolo ir drožiau iš klasės. Gal bent iš vieno klausimo išsisuksiu? Nė trupučio nenorėjau eiti į tualetą, bet visgi turėjau nueiti. Išsitraukiau telefoną, o taip buvo įjungta begarsė ir negirdėjau, kad man skambino ir rašė žinutes. Nuėjęs į tualetą, nusiploviau rankas ir išėjau. Iš už kampo išlindo Kostas!! Galbūt jis manęs nepamatė? Pradėjau bėgti klasės link.

-Danieli! ,-gan tyliai, bet vis tiek išgirdau Kosto kreipimąsi. Atidariau klasės duris ir greitai jas uždariau. Tiesiog atsiguliau ant durų. Visa klasė sužiuro į manę. Ir kaip dabar pasiaiškinsiu??

-Kokius čia žaidimus darai, Danieli? ! ,-piktai užrėkė ant manęs mokytojas. –Nuo tualeto pabaisos bėgi? ,-visa klasė prapliupo juokais.

-Kažkas panašaus ,-nusijuokiau ir atsisėdau į savo vietą. Viskas per tą lopą!!!

Paslapčiomis išsitraukiau telefoną ir paskaičiau žinutes. Viena buvo nuo Manto.

„Hey! Tavo pamokos prasideda šiandien. Susitinkam po pamokų prie paradinių durų.

                                                                                                                             Mantas.“

8 ĮRAŠAS

Mokyklą priėjau lygiai 8valandą. Nes nuskambėjo skambuti į pamoką. Na ir greitai šį kartą aš, neveltu bėgau. Pirma pamoka Istorija. Ūh, nemėgstu jos. Įėjęs į klasę, persigandau.

Istorijos kabinete stovėjo Kostas.! Susiradau laisvą vietą prieš galą ir atsisėdau.

-čia mani vieta. ,-prie manęs priėjo turbūt mano klasiokas.

-Nu ir?

-tai čiuožk iš čia.

-aš pirmas atsisėdau čia, nepatinka susirask kitą vietą, šiukšle. ,-žiūrėjau į jį piktu žvilgsniu, dar kažkoks nevykėlis man pavadovaus kur sėdėti. Jis buvo blondinas.

-Nori gauti į kaulus? ,-ėjo link manęs. Kitos mergaitės šaukė kažką panašaus į „Lauri, nelįsk prie jo, jis naujokas.“ Bet man buvo tas pats aš atsistojau.

-Tai ką išsigandai? ,-nusišypsojo jis idiotiška šypsena. Aš jam trenkiau iš kumščio į veidą. Jam pradėjo bėgti kraujas iš nosies.

-Tu gal debilas?! ,-Jis puolė mane įniršęs, bandžiau išvengti, bet nesu labai sportiškas, tad trenkė į pilvą. Vėl kenčia mano pilvas. Aš jam trenkiau atgal, jis sulaikė mano smūgį, bandžiau spirti, bet ir tai jis pirmiau sureagavo, vis dėl to, ne man muštis..

-Ė, baikit. ,-Bėgo prie mūsų Kostas. Jis sulaikė mano ranką, ruošiantis trenkti Lauriui.

-Paleisk! ,-Šaukiau ant jo. Lauris atsisėdo ant suolo užsidengęs veidą. Apsimetinėja.

-Kuris pradėjo?! ,-Kostas rėkė ant visos klasės. Bent paleido mano ranką. Aš atsisėdau atgal į savo vietą. Nuskambėjo skambutis.

-Po pamokos, kad būtumėte abu prie direktoriau kabineto. ,-Tai pasakęs Kostas, nuėjo prie mokytojo stalo ir išsiėmė iš „matyt“ savo tašės knygą, užsidėjo juodais rėmeliais akinius ir atsisėdo ant kėdės. Jis pradėjo aiškinti pamoką, bet tai man visai nerūpėjo. Atrodė, kad skambutis vėlavo visą valandą. Viską susimečiau į kuprinę ir drožiau iš klasės.

-Danieli, pasilik trumpam. ,-Pasakė Kostas žiūrėdamas pro akinių viršų. Jo paakiai buvo patinę, tik dabar tai pastebėjau. Kai visi išėjo iš klasės, aš priėjau prie jo.

-Ko? ,-suniurzgėjau.

-Kuris pradėjot muštynes? ,-jis dar vis žiūrėjo pro akinių viršų.

Aš tylėjau, nieko nesakiau.

-Nejaugi tau taip patinka muštis? ,-nusišypsojo, stebėdamas mane.

-Ir kas, jei ne?

-Tada, dėl ko susimušot? ,-kamantinėjo jis vis dar mane.

-Galiu eiti jau pas direktorių?

-Jei man pasakysi nereikės.

-ko toks geras? ,-žiūrėjau į jo akis, jis į mano. Jis atrodė, kai nesveiko proto žmogus.

-O kada aš buvau blogas? ,-nusišypsojo. –Tai dėl ko susimušot?

-Aš vėluoju. Viso gero, tamsta mokytojau. ,-išdrožiau iš klasės.

-Danieli, palauk!

Man nerūpėjo ko jis norėjo, drožiau į direktoriau kabinetą, tiksliau sakant direktorės.

Kabinete prasėdėjau gerą pusvalandį.. Galima sakyti klausiausi moralo.

-Tai dėl ko viskas prasidėjo? ,-klausė direktorė.

-Lauris trenkė į veidą. ,-numykiau. Jau tai kartojau gal kokius dešimt kartų.

-Na matau daugiau nieko nepasakysi, gali eiti. ,-pasakė direktorė.

Aš greitai pakilau nuo kėdės ir išėjau iš kabineto. Atkentėjau likusias pamokas, Lauris manęs vengė. Taip jam ir reikia. Kai nuskambėjo skambutis iš paskutinės pamokos, drožiau link išėjimo.

-Ką šiandien veiksi? ,-tai buvo Mantas.

-Dykinėsiu, o tu? ,-nusijuokiau.

-kažkas panašaus, na iki. ,-nubėgo jis.

Ėjau keliu namo, prie manęs privažiavo mašina. Tai buvo Kostas.

-Gal pavežti? ,-kaip visada nusišypsojo jis.

-Na gerai. ,-nusišypsojau.

Įsėdau į jo automobilį ir važiavome link mano namų. Aš pats nesupratau, kodėl aš sutikau atsisėsti į jo mašiną? Ir dar nusišypsojau?!

-Tai kodėl šiandien susimušėt? ,-šį kartą jis nustatė rimtą veido miną.

-Jam nepakako vietos. ,-kąąąą?! Kodėl aš jam tai sakau? Kas man pasidarė? Mintyse aš rėkiau, o išorėje buvau „mergaitiškas“

-Aišku. ,-nusišypsojo jis.

-Nuo kada tu mokytojas?

-Nuo šiandien. ,-nusišypsojo.

-Vis vien keista, kodėl tu mane veži namo? ,-„išmečiau“ šypseną.

Jis neatsakė į mano klausimą. Oh..

-Na štai atvažiavome. ,-nusišypsojo jis. Kaip ir maniau jis mane paleido prie kaimyno namo.

-Ačiū.

Išlipau iš mašinos ir laukiau kol jis nuvažiuos.

-Rytoj susitiksim. ,-nusišypsojo.

Pagaliau jis nuvažiavo. Ėjau tiesiai namo. Prie namų pamačiau gan gražų ir nemalonų vaizdą.

Prie namo stovėjo mano mama ir tėtis. Nelabai apsidžiaugiau, nes vėl bus daug rėkimų.

-Danieli! ,-sušuko mama.

Aš priėjau prie jos.

-Labas mama ,-nusišypsojau. –tave jau paleido?

-Taip.

-šaunu. ,-nuėjau į vidų, pasikabinau striukę. Po manęs į namą įėjo mama ir tėtis. Pasigirdo skausmingas miauktelėjimas.

-Pūki! ,-sušukau.

Tėtis primynė Pūkiui uodegą.

-Kas čia?! ,-sušuko mama.

-mano augintinis!. ,-nenorėjau rėkti, bet taip gavosi.

-Kas?!,-rėkė mama.

Tėvas bandė raminti mamą, o aš pasiėmęs pūkį, lipau laiptais į savo kambarį. Tik spėjo grįžti namo ir iškart visokios nesąmonės darosi! NEKENČIU. Pamaitinau pūkį, pasiėmiau telefoną. Tik spėjau jį paimti į rankas jis suskambo. Pakėliau ragelį.

-Alio?
-Labas, Danieli. ,-tai buvo Lukas.

-Ko tu nori? Po galais? !! ,-rėkiau į telefoną.

-Nusiramink, tik norėjau dar kartą atsiprašyti.

Padėjau ragelį. Nervai tiesiog degte degė. Atsiguliau į lovą. Niekaip nėjo nusiraminti. Nulipau laiptais į apačią. Vėl tas kvailas vazonas! Negaliu to pakęsti.!

-Danieli, sutvarkyk! ,-rėkė tėvas.

-Paskui!

Pasiėmiau švarką ir trenkiau namo durimis. Norėjau nusiraminti. Žadėjau eiti į parką, bet persigalvojau ir ėjau tiesiog tiesiai, nežinodamas kur. Mintyse sukosi įvairios mintys. Kodėl po galais aš su Kostu elgiausi maloniai? Kodėl tas suskis Lukas man skambino? Kodėl, kodėl?!

Aš stovėjau prie perėjos, nes degė raudona šviesoforo spalva.

-Vaikeli, jau užsidegė žalia šviesoforo spalva. ,-į mane kreipėsi senyvo amžiaus moteris.

Pakėliau akis. Ji teisi. Pradėjau eiti į kitą kelio pusę. Pakėliau galvą, nes ėjau ją nuleidęs ir pamačiau akropolį. Na ką, gal ten pavyks prasiblaškyti? Ėjau link jo. Priėjau jį per 3minutes. Visai normaliai.

Vaikščiojau po akropolį, nežinodamas ką aš čia veikiu. Tik staiga pamačiau žmonių būrį, apsispėtusiu ratu ir muziką. Priėjau prie tos vietos. Ten šoko jaunuoliai hip hopą. Jie tikrai, mokėjo jį šokti. Kai gyvenau Vilniuje, su Luku mokėmės jį šokti, bet teko man persikraustyti, tad tas noras šokti hiphopą praėjo.

Paaugliai šoko, kol neatėjo apsauginiai. Buvo didžiulis sujudimas, jaunuoliai „dėjo“ į kojas. Ir tarp jų pamačiau matytą veidą, tai buvo Mantas. Jis bėgo nuo apsauginių! Jis nuo jų tikrai buvo atsiplėšęs. Aš pribėgau prie rūbinės ir turbūt jis mane pamatė, nes pribėgo prie manęs.

-Danieli, padaryk man paslaugą, aš tau atsilyginsiu ko tiktai norėsi. ,-Jis purtė mane, paėmęs už pečių.

-Gerai. ,-neturėjau jokio plano, bet vis tiek norėjau jam padėti. –Bėk už šio kampo. ,-parodžiau artimiausią kampą.

Apsauginiai jau buvo netoli, jie jį pastebėjo. Nieko nelaukęs, aš pradėjau į jos bėgti, išsitraukiau telefoną ir vaidinau, kad rašau žinutę. @@@@@@@@@@

Planas visai pavyko. Aš vieną apsauginį pargrioviau, bet ir ne pats minkščiau kritau. Kitas apsauginis sustojo taip pat. Na ką, Mantas laisvas.

-Ką tu čia išsidirbinėji vaiki?! ,-jie buvo įsiutę.

-Atsiprašau. ,-vaidinau susijaudinusį ir nekaltą. -,aš nepastebėjau jūsų, apgailestauju. ,-pradėjau dirbtinai drebėti.

-Kitą kartą žiūrėk kur bėgi! ,-rėkė vienas iš jų ant manęs. Apsauginiai nuėjo.

Cha! Mano veidą nušvietė džiaugsminga šypsena. Čia tai geras prasiblaškymas! Mantas tikrai man liks skoloj.! Nuėjau į jam nurodytą užkampį. Jis buvo susigūžęs, mane pamatęs, jo veidas nušvito.

-Pavyko? ,-juokėsi jis.

-Nebūtų pavykę, nestovėčiau čia. ,-juokiausi ir aš.

-Aš tau amžinai liksiu skolingas.

-Ne amžinai. ,-dar vis juokiausi.

-Na gerai, rėžk ko nori. ,-Atsistojęs nusišypsojo.

-Iš kur tu moki taip gerai šokti? ,-paklausiau.

-cha! Nė pats nežinau. ,-nusijuokė.

-išmokyk mane. ,-nusijuokiau.

-rimtai? Norėtum? ! ,-juokėsi.

-Nu. ,-nusijuokiau.

-Tai gerai, duok numerį.

Padiktavau jam savo numerį ir susitarėm dėl mūsų susitikimo rytoj. Na visai neblogai. Pasiėmęs telefoną, kaip visada radau praleistus skambučius nuo tėvo ir vieną gautą žinutę nuo mamos.

„Danieli, grįžti namo ir pasiimk savo katiną. Kad man jo nebebūtų.“

Kaip miela gauti tokią žinutę. Tegul ji svajoja, kad jo nebebūtų namie.

Aš stovėjau lauke, jau buvo gan vėlokai, bet kas man darbo. Ėjau namo klausytis moralo. Buvau taip užsisvajojęs, (kas man nepriimtina) kad net nepastebėjau, kaip greitai parėjau namo. Įžengiau pro duris.

-kur tu, po galais buvai? ,-ant manęs pirmutinis rėkė tėvas.

-Koks tavo sušiktas reikalas?! Mano gyvenimas-mano taisyklės, mano klaidos-mano pamokos, visa tai-ne tavo reikalas!! ,-užrėkiau ant jo.

Tėvas buvo nustebintas tokių mano žodžių, o aš nieko nelaukęs „drožiau“ į savo kambarį.

-Danieli, kad daugiau taip nebūtų. ,-mama tai sakė meiliai, bet kartu ir nusikosėdama.

Nieko neatsakęs jai, nuėjau į kambarį. Ant lovos gulėjo pūkis.

-Na ką gi, reikės kažką su tavimi daryti. –atsitūpęs prie lovos, glosčiau Pūkį.

Išsiėmiau knygas ir prisėdau daryti namų darbus. Jau buvo 21:24. Padariau istoriją ir matkę, kitas tingėjau ir atsiguliau į lovą. Bet kad ir kaip būtų keista, jau buvo dešimta valanda vakaro ir kažkas skambino į mūsų namo duris. Atsikėliau nuo lovos ir ėjau laiptais žemyn.

-o, kaip gerai Danieli. ,-prakalbo mano mama. –kaip tik norėjau šaukti tave, nes pas tave atėjo svečias.

7 ĮRAŠAS

Parašiau atsakymą:

Nuostabu. (šypsenėlė)

Iš karto gavau atsakymą. Na bent taip pamaniau, kad gavau atsakymą nuo jos. Žinutė buvo nuo nežinomo numerio. Totali nesąmonė, pagalvojau, bet vis tiek atidariau žinutę.

„Labas, Danieli. Atleisk už šiandieną.“

Nu eina sau.. vėl tas suskis Lukas.. Ir kodėl jis turėjo gauti mano numerį?? Vėl gavau žinutę.

„Gal aplankysi?“ Rašė Urtė.

Nieko neatrašęs ,kaip visada, nuėjau pas ją į palatą. Jau buvo po 8valandų, tad vos ne vos mane įleido.

-Labas, Urte. ,-nusišypsojau, ir priėjęs prie jos pabučiavau į žanduką.

-Ooo, labas Danieli. ,-nusišypsojo.

-Kaip jautiesi? ,-paklausiau, dar vis stovėdamas prie jos lovos.

-Na, kaip matai gerai. ,-nusišypsojo. Ji sėdėjo lovoje, ir atrodė stulbinančiai graži.

-Kokia tu graži. ,-pats nusijuokiau.

-Pati žinau. ,-nusijuokė. –O kaip tavo mamai?

-Jau geriau, pabudus buvo. ,-nusišypsojau.

-Tai puiku. ,-nusišypsojo.

-Na aš jau eisiu.. ryt į mokyklą. ,-žiūrėdamas į ją pasakiau.

-Rimtai? Užjaučiu, man dar nereikės. ,-nusijuokė.

-haha. ,-pamėgdžiojau juoką.

-Na tai jau eini?

-Nu jo. Ate. ,-priėjau prie jos ir pakštelėjau į žanduką, vėl.

-Koks tu romantikas. ,-pasakė ji, išeinant man pro duris.

Nusijuokiau. Išsikvietęs taksi, parvažiavau namo.

Rytas. Trrrr... Sumautas žadintuvas... atsikėliau ir išlipau iš lovos. Išsivaliau dantis, apsimoviau džemperį ir džinsus. Nuėjęs į apačią radau pūkį gulintį ant sofos. Paglosčiau jį. Atsidariau šaldytuvą-tuščia. Pamiršęs telefoną, nuėjau į savo kambarį.

-8.10h. O šūdas! Vėluoju!

Greitai nubėgau laiptais žemyn, pasigriebiau švarką ir išbėgau, nes mokykla buvo tolokai.

Prie mokyklos buvau 8.30.

-nafik, neisiu į pirmą pam.

Nuėjęs į parduotuvę, esančią prie mokyklos nusipirkau kolos ir bandelę vieną, greitai suvalgiau. Išėjęs iš parduotuvės jau buvo lygiai 8.45. Nuėjau iki mokyklos ir tiesiai ėjau pas pavaduotoją.

-Labas rytas. ,-pasisveikinau.

-Labas rytas, tu naujokas? ,-paklausė pavaduotoja.

-Taip.

-Danielis Wilson? ,-pasiteiravo.

-Nu. ,-atsakiau, akimis apžvelgdamas jos kabinetą.

-Dabar tau bus Lietuvių, eik į pirmame aukšte esantį kabinetą. ,-Ji padavė pamokų tvarkaraštį ir nusišypsojo.

Šiemet aš Dešimtokas, nieko gero sunkiai mokytis, bent gerai, kad vis vien greitai baigsiu. Dabar yra Kovo 12. Nuėjau į Lietuvių kabinetą. Aš jutau kaip daugelis merginų ir vaikinų žiūrėjo į mane. Nuskambėjus skambučiui įėjau į klasę paskutinis ir atsisėdau prie kažkokios merginos.

-Labas ,-pasisveikinau, nusišypsodamas.

-Laabasss. ,-mikčiojo ji.

-tu mikčioji? ,-nusijuokiau.

-Ne! ,-užrėkė ji.

-Aišku, nusiramink. ,-juokiausi. –Beje, aš Danielis.

-Aš Skaistė.

Mokytoja įėjo į klasę. Pasidarė labai nuobodu, nužiūrinėjau Skaistę. Ji buvo su džinsai, rožiniais marškinėliais, jos plaukai lygus, blondiniški.

-Gal prisistatytum klasei Danieli? ,-pasiteiravo mokytoja, „rydama“ mane žvilgsniu.

-Žinoma. ,-Nuėjau prie lentos. –Aš esu Danielis Wilson‘as, atsikrausčiau į šį miestą gan neseniai.

-Ačiū Danieli, gali sėstis. ,-merginos mane „valgė“ žvilgsniu. Viena mergina žiūrėjo man tiesiai į akis, aš ją erzindamas taip pat. Mokytoja padavė lietuvių kalbos knygą ir prasidėjo vėl pamoka.

-Pagaliau skambutis. ,-Nuskambėjus skambučiui, pasakiau Skaistei.

-aha.

-Tai ką? Nedraugiška? ,-nusijuokiau.

-Taip.

-Geras.

-Nu.

-Kokia kita pamoka?

-Matematika.

-Kas mūsų auklėtoja?

-Matematikos mokytoja.

-Ačiū. ,-pasakiau ir nuėjau ieškodamas matematikos kabineto.

-Palydėti, paėmus už parankė? ,-tai buvo ta pati mergina iš mano klasės, kuri „valgė“ mane žvilgsniu.

-Tai žinoma. ,-nusišypsojau. Ji paėmė mane už rankos ir nuvedė iki matematikos kabineto.

-O, ačiū. ,-nusišypsojau.

-Prašom gražuoliuk. ,-na ir drąsumas..

Taip ir praėjo 5pamokos, nes pirmoje nebuvau. Nusirašęs visos savaitės tvarkaraštį ir pasiėmęs visų dalykų knygas, parėjau namo.

-Sveikas! Tu naujokas? ,-prie manęs priėjo kažkoks vaikinas.

-Na kaip matai.

-Kur gyveni?

-Ko čia klausi? ,-nusijuokiau.

-Aš einu ta pačia kryptimi, žaidi krepšinį? ,-teiravosi jis manęs. Jam buvo apie 16metų, rudais plaukais.

-Nu jo, kartais. O tu?

-Tai aišku. Aš Mantas, o tu?

-Danielis.

Taip prakalbėjom, kol jam nereikėjo pasukti į kitą gatvės pusę. Jis gyvena toje pačioje gatvėje kaip ir aš. Parėjęs namo išsitraukiau pagaliau telefoną. Gavau žinutę nuo tėčio ir Urtės.

„Mamai jau geriau, grįšiu vakare.“

Nu ir gerai.. Atidariau Urtės žinutę:

„Labas, mane jau paleido iš ligoninės! Gal nori susitikti akropolyje?“

Atrašiau jai:

„Žinoma, po 10minučių būsiu.“

Nusinešiau tašę į savo kambarį, pamaitinau pūkį ir išėjau iki akropolio. Jis nebuvo labai toli.

Gavau vėl žinutę nuo Urtės.

„Lauksiu prie maximos.“

Įėjęs į akropolį sutikau Mantą.

-Hey! Kur varai? ,-padavė ranką pasisveikinti.

-iki maximikės. ,-padaviau ir aš ranką.

Nuėjau iki maximos, ten jau sėdėjo ant suoliuko Urtė.

-Danieli! ,-sušuko Urtė ir pamojavo.

-Urte, labas! ,-priėjau prie jos ir pabučiavau.

-Tai kaip sekasi?

-Ai normaliai, o tau? Kaip koja?
-Normaliai. Gal rytoj eisiu į mokyklą, nes labai namie nuobodu. ,-nusijuokė.

-Kad aš tik galėčiau neiti į mokyklą. ,-nusijuokiau.

-Einame apsipirkti į „New York“ parduotuvę?

-Ar aš tau panašus į merginą? ,-nusijuokiau.

-būti sąžiningai?

-Taip.

-Tada tu mergina. ,-nusijuokėmė abu.

-na eime, eime. ,-nusijuokiau.

Nuėjome iki parduotuvės, Urtė „bėgo“ su ramentais prie rožinio megztinuko, kol ji matavosi ir rinkosi drabužius aš apsižiūrėjau sau drabužių. Į akį krito žali languoti marškinėliai. Kaina 35lt. Prie manęs priėjo Urtė.

-Na tai ką, apsipirksi, mergaite? ,-nusijuokė.

-Na, matyt. ,-nusišypsojau. Nužvelgiau jos ranką. ,-o tu kaip matau, jau išsirinkai?

-Aha. O tu? Varyk pasimatuoti, tau turėtu tikti. ,-nusišypsojo, paduodama marškinėlius.

-gerai, mama. ,-nusijuokiau.

Nuėjęs į kabiną, nusimoviau džemperį ir maikę. Netikėtai atsiskleidė užuolaida ir įkišo veidą Urtė.

-ūūū, sexius. ,-nusijuokė, nužiūrinėdama mane.

-Urte! ,-nusijuokiau ir įsitempiau ją į vidų. Aišku atsargiai, nes ji su ramentais. Aš pakėliau jai kaklą ir saldžiai pabučiavau.

-Už ką čia? ,-nusišypsojo Urtė.

-Nes tu per daug įžūli. ,-nusijuokiau ir apsimoviau marškinėlius. Man jie tikrai tiko.

-Na tai ką, einame susimokėti? ,-Paklausė Urtė.

-Ok. ,-nusišypsojau ir paėmiau jos išsirinktus rūbus.

Išėję iš parduotuvės nusipirkome ledų ir atsisėdome ant suoliuko. Man suskambo telefonas. Kaip jo nekenčiu!

-Nu?
-Kur tu? ,-kalbėjo tėtis, piktu balsu.

-Su drauge, kurią partenkė mama. ,-„sušnypščiau.“

-Aa. Ryt tau į mokyklą, eik namo.

Numečiau ragelį ir pasižiūrėjau į laikrodį, rimtai jau buvo 7valanda vakaro.

-Urte, atleisk, aš jau turiu eiti. ,-pasakiau jai.

-Kaip gaila.

-Susimatysim dar. ,-pakštelėjau jai į žandą.

Atsisveikinome ir išėjau iš akropolio. Aš pats neįsivaizduoju, kodėl aš ją bučiuoju, kodėl ji man atsako tuo pačiu.. Ji ne mano mergina, o tiesiog draugė. Kodėl aš taip darau? Prie manęs privažiavo mašina. Kaip ir maniau tai buvo Kostas.

-Pavežti?

-ačiū ne, netoli eiti.

-sėsk tik.

Įsėdau nenoromis į jo sušiktą mašiną. Teko sėstis į priekį, nes galinės sėdynės buvo užkrautos kažkokiomis dėžėmis.

-Kiek tau metų? ,-paklausė Kostas, vairuodamas.

-Koks skirtumas.

-Kur tave nuvežti?

Pasakiau jam adresą, bet ne savo, tik gretimo kaimyno.

-Tai pasakyk, kiek tau metų?

-o kodėl turėčiau sakyti? ,-žvelgiau į jį.

-nes aš tave jau ne pirmą kartą vežiuoju.

-Tai tavęs niekas ir neprašė. ,-jis mane nervina! –O tai kiek tau metų? ,-sumurmėjau.

-22. na va, dabar pasakyk savo. ,-nusišypsojo. Aš jo nemėgstu..

-16. Atrodai daug jaunesnis. Čia gali išleisti mane.

Išlipau iš mašinos ir padėkojau.

-Sėkmės, manau dar tave kada nors reikės pavežti. ,-jis nuvažiavo.

Nuėjau į savo namą, nes jis mane paleido prie kaimyno. Jis mane nervina! Lopas, kažkoks atsirado dar vienas, pats pasisiūlo pavežėti, o po to dar nusišneka..

Parėjęs namo, nedariau namų darbų, tiesiog atsiguliau ant lovos.

-Danieli, aš tave myliu. ,-Tai buvo Lukas, jis priėjo prie manęs ir pabučiavo.

-Aš tave taip pat, Lukai. ,-Kąą?! Kaip suprasti? Aš matau save? Ir po velnių, kaip aš tai galėčiau sakyti?

TRRR... Šį kartą ačiū žadintuvui. Nekenčiu tokių sapnu. Apsiprausiu, susidėjau į kuprinę knygas. Nulipau į apačią, pamaitinau pūkį ir pats pavalgiau kiaušinienės. Turbūt tėvas buvo padaręs.

Nuėjęs į savo kambarį, pradėjau ieškoti dienoraščio. Jo kaip ir praeitą sykį, niekur nebuvo. Greitai apsimovęs megztinį išdrožiau lauk. Kai išėjau iš namų buvo po 7.50. reikia paskubėti.

-Velnias! ,-pamiršau namie telefoną. Ai neisiu atgal.

Mokyklą priėjau lygiai 8valandą. Nes nuskambėjo skambuti į pamoką. Na ir greitai šį kartą aš, neveltu bėgau. Pirma pamoka Istorija. Ūh, nemėgstu jos. Įėjęs į klasę, persigandau.

6Įrašas

Parėjęs pagaliau namo, pamačiau tai ko išviso, nenorėjau matyti.

Namo langas buvo išdaužtas. Nieko nelaukęs bėgau prie durų, aišku jos buvo užrakintos, atidariau ir įžengiau į vidų. Ėjau tylomis. Viskas buvo savo vietose, kaip ir paskutinį kartą mačiau, neskaitant to, kad vaza kurią buvau išvertęs buvo sutvarkyta, prie išdaužto lango buvo pilna šukių. Įėjau į virtuvę ant stalo buvo padėtas paketėlis, tas kurį man padovanojo Lukas. Išsitraukiau iš striukės kišenės kitą paketėlį ir padėjau jį ant stalo. Apėjau beveik visus kambarius nieko neradęs, beliko mano kambarys. Įžengęs pro duris pamačiau pūkį. Jis gulėjo ant mano lovos ir miegojo, bet pamatęs mane, meiliai sukniaukė. Apžiūrėjau savo kambarį, viskas buvo vietose lyg ir. Paglostęs pūkį, nulipau laiptais žemyn į pirmą aukštą, nuėjau prie išdaužto stiklo. Apžiūrėjau šukių vietą, nieko neradau. Buvau pamanęs, kad galbūt kas nors su akmeniu išdaužė langą. Išsitraukiau iš džinsų kišenės telefoną ir surinkau tėčio numerį.

-Klausau? ,-atsiliepė jis, mieguistai.
-Tėti paklausyk, gerai? ,-pasakiau savo įprastu balsu.

-Kas atsitiko? ,-Gan per piktokai pasakė jis.

-Parėjęs namo, radau išdaužtą langą, viską patikrinau viskas savo vietose.

-Ooo ne. ,-Nusivylė jis. –Aš grįžtu namo.

-tai negrįžk, pabūk prie mamos, aš uždėsiu kuo nors kol kas langą, kad vėjas nepūstų, o tu paskambink, kad atvažiuotu įdėtu langą.

-Na gerai, saugok namus, vis vien grįšiu, nors ir truputį vėliau.        

-gerai. ,-padėjau ragelį.

Nuėjęs į rūsį, susiradau tuščią, didelį, juodą šiukšlių maišą ir užlipęs laiptais į viršų, užklijavau su lipnia juosta ant išdaužto lango. Atrodo idiotiškai, bet kas man darbo. Mano skrandis vėl pradėjo prašyti maisto. Pasiėmiau prie durų numestą maišiuką, išsitraukiau bandeles, užsiplikiau kavos „3in1“ ir atsisėdau prie stalo. Valgydamas žiūrėjau į tuos du paketėlius. Ir kam gi tie du kvailiai, man juos davė? Susinervinau. Paėmiau Pūkiui maisto ir suradau mažą lėkštutę. Užlipau laiptais į viršų, įėjęs į savo kambarį padėjau lėkštute su ėdalu ir atsisėdau ant lovos. Ir kas per diena? Per gimtadienį mama padarė avarija, susipažinau su nuostabia mergina, ir dar pedofilas mane pabučiavo. Ne, kai kitą kartą jį pamatysiu, trenksiu į snukį. Pūkis gailiai sumiaukė, pasidėjau jį ant kelių ir pradėjau glostyti. Suskambo telefonas.

-Nu?

-po kelių minučių atvažiuos darbininkai. ,-pasakė tėtis.

-Aha. O tu grįši?

-tai kas tavo manymu sumokės pinigus?

Padėjau ragelį, nėra tikslo šnekėtis. Prisiminiau kvailus paketėlius ir nulipau į apačią Nuėjęs į virtuvę, atsisėdau prie stalo ir pasiėmiau paketėlius. Pirmiausia atplėšiau Dianos. Tikėjausi blogiausio, bet vis dėlto ten buvo laiškas ir laikrodis. Laikrodis visai nieko, reikės užsidėti ir paerzinti ją. Nusišypsojau. Laišką padėjau į šoną ir ėmiausi Luko, to kaušo paketėlio. Abu paketėliai buvo vienodo dydžio. Atplėšiau ir jį. Jame buvo kuponas į kažkokį saloną. Ar aš jam merga?! Susinervinau ir išmečiau į šiukšlinę. Dar buvo dėžutė su kažkokiu pakabučiu, išmečiau lauk. Nekenčiu to agurko.. (Luko) nuėjau į viršų, prisiminiau savo sąsiuvinį „dienoraštį“ ir pradėjau jo visur ieškoti. Apieškojau stalčius, nes viename iš jų jis turėjo ramiai gulėti, bet neradau. Apieškojau visą kambarį, sugaišau 20minučių.Vis tiek neradau, per daug nesijaudinau, vis vien ten nieko gero... Tuo tarpu atvažiavo meistrai ir tėtis. Į apačią nėjau. Buvau dar su batais, nuo lovos pasiėmiau striukę ir išlipau pro langą, lipau ant medžio šakos, paslydau, bet netiek, kad nukrisčiau. Nenorėjau tėvo akyse matyti. Ėjau gatve. Nuėjau į parką kur buvau aną vakarą. Atsisėdau ant vieno iš galybės suoliuko. Parke buvo trejos porelės ir kažkokia mergina. Neįdomu pagalvojau ir išsitraukiau telefoną. Radau žinutę gauta nuo Urtės.

 O gražuoliukau, man 15. (šypsenėlė)

Tai perskaitęs ir pats nusišypsojau. Jau buvo 7valanda vakaro. Na greitai tas laikas eina. Užsižiūrėjęs į telefoną nepastebėjau, kaip netikėtai kažkas priėjo prie manęs ir apkabino. Atpažinau, kad tai Lukas.

-Lukai, sūka tu! ,-nebeišlaikė man nervai ir trenkiau jam.

-Danieli, už ką. ,-prisidengęs veidą jis nuėjo šalin.

-tu gal visai lohas?! ,-užrėkiau ir trenkiau jam vėl. Nors jis ir mano geriausias draugas, bet dabar jau jis pedofilas. Lukas nieko nelaukęs trenkė man atgal į pilvą.

-Atsiprašau ,-tarė jis man, apkabindamas mane. Aš susirėčiau iš skausmo, kai jis man trenkė, bet vis tiek jam trenkiau su ranka į veidą.

-DEBILAS. ,-išpyškinau ir susirėčiau vėl. Jis vėl prie manęs priėjo ir pasilenkęs pabučiavo į žandą tuo pačiu spyrė man į pilvą. Aš jutau, kai jis atsisėdo ant suoliuko. Aš dar gulėjau ant žemės, taip pat pamačiau ant žemės gulintį mano telefoną. Nervai nebelaikė, atsikėliau nors ir kaip skaudėjo pilvą.

-Tu nesveikas. ,-žvelgiau jam į veidą, susiimdamas savo pilvą su viena ranka.

-Atleisk, aš to nenorėjau. ,-jis sėdėjo susiėmęs rankomis veidą.

-Tu Debilas.. ,-sumurmėjau. Atsisėdau ant suoliuko, nes prie mūsų jau ėjo žmonės.. Pakėliau telefoną, įsidėjau į kišenę, apsivaliau striukę. Trenkiau Lukui į veidą ir ėjau link ligoninės.

-Kur eini? ,-paklausė jis manęs, man iš už nugaros. Jis pasiliko ant suoliuko. Turbūt susiėmęs veidą, lopas.

-Ne tavo sušiktas reikalas. ,-Ėjau vieną ranką įsikišęs į džinsų kišenę, o kita ranka jam rodžiau vidurinį piršta. Į jį neatsisukau. Ėjau ligoninės kryptimi, pilvą skaudėjo nežmoniškai. Taksi nenorėjau stabdyti. Prie manęs sustojo kažkokia mašina.

-Vėl tu kažkur droži?! ,- Atsidaręs langą kalbėjo Kostas.

Kodėl jis? Piktai pagalvojau.

-Koks skirtumas. ,- ėjau toliau. Jis su mašina važiavo taip pat lėtai.

-Tu neįsivaizduoji. ,-Kai jis tai pasakė pažvelgiau į jį. –Didžiulis skirtumas. ,-pasižiūrėjo jis ir į mane. Nusukau akis vėl į kelią.

-Gal pavežėti? ,-pasisiūlė.

-netoli, nueisiu. ,-numykiau.

-Sėsk tik, aš irgi į ligoninę važiuoju. ,-iškur jis po galais žino??

Dar labiau pradėjo skaudėti šonkaulius. Na nieko, gal jis ne gėjus..

-Nu ok. ,-įlipau į jo mašiną. Atsisėdau į priekį.

-Tai kas guli ligoninėje, kad taip dažnai ten būni? ,-paklausė jis manęs.

-Mama. ,-išsitraukiau telefoną, kaip ir tikėjausi telefono ekranas buvo įskeltas. Lukas, tas pydarastas dar atsiims..

-Aišku. ,-daugiau nebeklausinėjo, ačiū dievui.

-Na atvažiavom. ,-nusišypsojo.

-Ir pats matau. ,-numykiau ir išlipau iš mašinos. -Beje, ačiū. ,-uždariau duris ir nuėjau į mamos palatą.

-Lukai?.. ,-Tai kalbėjo, silpnas mano mamos? Balsas. Pakėliau akis. Taip, tai mama.

-Mama.. ,-priėjau prie jos.. –Kada pabudai? ,-nusišypsojau.

-Ką tik. Kur aš?

-Ligoninėje, gi padarei avariją.

-Tikrai?

-Taip. ,-Aš žvelgiau jai į akis, o ji man. –Myliu. ,-tai pasakęs atsisėdau ant kėdės prie jos lovos.

-aš tave brangusis. ,-taip čia mano mama. Tik ji gali iš niekur mane vadinti brangiuoju.

Į palatą įbėgo tėtis.

-Brangioji, atsibudai! ,-Jis pribėgo prie mamos ir pabučiavo ją. Pabuvau palatoje dar gerą 20minučių ir atėjo seselė.

Išėjęs į koridorių atsisėdau ant kėdės ir pasiėmiau telefoną. Jis nors ir buvo įskilęs, bet dar ėjo rašyti. Tik per įskėlimo vietą nereagavo. Įskėlimas ir ne taip matėsi, bent tai gerai, nes tėvas būtų pakėlęs chaosą per visą ligoninę.

-Danieli. ,-prakalbo tėtis, išėjęs į koridorių.

-Nu?

-Ryt eisi į mokyklą. ,-pasakė tėvas ir atsisėdo prie manęs.

-Ok.

-daugiau nieko nepasakysi?

-pėstute reiks eiti?

Tėvas nusišypsojo.

-Rytoj dar taip, bet vėliau jau galėsiu nuvežti. ,-pasakė jis, žiūrėdamas į mane. Jis buvo laimingas.

-Pala, rytoj antradienis? ,-paklausiau aš.

-Taip.

Aš nuėjau prie gėrimų automato ir nusipirkau kavos. Pasiėmęs telefoną radau žinutę nuo Urtės.

Mane paleis jau rytoj!

Parašiau atsakymą:

Nuostabu. (šypsenėlė)

Iš karto gavau atsakymą.

5Įrašas

-Negaliu, beje, labai užjaučiu dėl mamos. Ir čia tau nuo.. ,-tiesė ranką su gėlėmis.

-leisk atspėsiu, nuo Luko.? ,- net neketinau imti kvailų gėlių...

-Na paimk gi. ,-ragino mane Diana.

-Neimsiu. ,-Atkirtau šiurkščiai.

Netikėtai suskambo Dianos telefonas.

-Atsiprašau, turiu eiti. ,-pasakė Diana, įgrūsdama gėles į mano ranką. Aš palaukiau kol ji nueis už kampo ir išmečiau gėles į šiukšlinę.

-Na jau, mergina padovanoja tau gėles, o tu jas išmeti?. ,-kalbėjo kažkas už mano nugaros. Greitai atsigręžiau. Prie ligoninės durų stovėjo 17-18metų vaikinas. Juodais plaukais. Apsivilkęs džinsus ir odinę striukę.

-Ji ne mano mergina. ,-atkirtau žiūrėdamas į jį.

-Nejaugi „ne merginos“ dovanoja gėles ir.. ,-nužvelgė į supakuotą dėžutę mano rankose. –ir įvairias kitas dovanas. ,-pabaigė jis, su šypsenėle veide. Jau buvo vėlyvas vakaras, tad gatvėje sušvietė šviesos. Ir pamačiau jį geriau. Jo šypsena buvo.. pikta?! Kažkas ne to..

-Atsiprašau, turiu eiti. ,-praėjau pro jį ir įžengiau į ligoninę. Ėjau link tėčio paklausti kaip mamai ir norėjau eiti namo. Buvau labai pavargęs po šiandienos įvykių.

-Tėti. ,-priėjau prie jo. Jis sėdėjo laukiamajame ant kėdės. –Kaip mama?. ,-žiūrėjau į jį. Jis žiūrėjo į mane, bandė kažką įžiūrėti mano veide, bet mano veidas buvo bejausmis.

-Dar nepabudo. ,-liūdnai pasakė. Aš atsisėdau šalia jo, paketėlį padėdamas ant kėdės šalia manęs. Man jo pagailo.. Nežinau kodėl, gal dėl to, kad jis vis dėl to mano tėvas?

-Tu pavargęs.. ,-pasakė jis, nužvelgdamas mane.

-Truputį. ,-numykiau... Užsimerkiau...

Mane labai troškino, tad pakilau ir nuėjau iki gėrimų automato. Jis buvo už kampo prie lango. Išsitraukiau du litus iš kišenės. Kažin iš kur jie atsirado? Pasiėmiau kavą. Atsistojau prie lango ir žiūrėjau į žvaigždėtą dangų. Atsidariau langą, vis dėl to norėjosi gryno oro. Atsisėdau ant palangės ir gėriau kavą. Žinau, kad aš ligoninei, bet vis vien, koks skirtumas?! Mano gyvenimas ar taip ar taip grynas MĖŠLAS.. Staiga kažkas mane pastūmė, net nepajutau, kaip kažkas galėjo prieiti prie manęs. Aš buvau trečiame ligoninės aukšte. Kai mane pastūmė aš užsimerkiau, bet kai pajutau, kad krentu atsimerkiau prie ligoninės pamačiau žmogaus siluetą.. ne aš jį pažinau. Tai tas vaikinas kur buvom susitikę prie įėjimo..

-Danieli! ,-šaukė mano vardą tėtis. Atsimerkiau, pamačiau laimingą ir verkiantį tėčio veidą. Aš pajutau, kad sėdžiu.

-ar aš miriau? ,-mano balsas nuskambėjo, būnant sąžiningam, DURNAI.

-Ką tu čia nusišneki?! ,-užrėkė mano tėtis, šįkart piktu balsu. –tu užmigai vakar naktį. !

-tai kodėl mane prižadinai?! ,-ir kaip aš nesupratau, kad sapnuoju, gi mes esame pirmame aukšte, o ne trečiame.. Kvailos smegenys. –tai kas atsitiko? ,-nužvelgiau jį.

-mama atgavo sąmonę! ,-laimingas sušuko jis.

-rimtai? ,-nudžiugau ir aš.

-einam į jos palatą! ,-pasakė tėtis, kiek per garsiai. Aš atsikėliau, pamačiau paketėlį ir įsikišau jį į striukės kišenę. Nuėjom iki seselės, paklausti ar galima aplankyti Ponią Wilson.

-Na dar ji silpna, bet galite. ,-pasakė seselė. Ta pati, su kuria kalbėjausi anksčiau.

-ačiū jums! ,-sušuko tėtis ir „lėkte nulėke“ iki mamos palatos.

Atidarėme duris ir įėjome. Mama miegojo, tad atsisėdome palatoje ant kėdžių ir laukėm.

-Tėti, aš einu namo. ,-Pakilau.

-O kaip mama?! ,-piktai paklausė, bet tyliu balsu.

-aš grįšiu gi!

-nu eik, eik. Išsikviesk taksi. ,-jau traukė pinigus.

-aš pareisiu, nėra taip toli. Noriu gryno oro.

-vis vien paimk pinigus. ,-padavė 50lt.

-Ačiū, numykiau ir išėjau iš palatos.

Supypsėjo mano telefonas. Gavau žinutę nuo Urtės.

Labas Danieli, dar tu ligoninei? Gal norėtum aplankyti mane? (linksma  šypsenėlė)

Urtė.

Nieko neatrašiau, išsijungiau telefoną. Dar sumanys Lukas parašyti. O aš to tikrai nenoriu. Įsikišau telefoną į kišenę ir nuėjau link jos palatos. Jos palata buvo antrame aukšte. Lipau laiptais, bet sustojau laiptų viduryje. Nežinau kodėl, ir nesupratau. Bet aš nenorėjau jos dabar matyti.. apsigręžiau ir ruošiausi eiti atgal.

-Oo, malonu tave vėl pamatyti. ,-pakėliau akis, tai buvo Urtės tėtis. –Eini aplankyti Urtės? ,-šypsojosi jis.

-na. Taip. ,-nusišypsojau, tikėdamasis, kad patikės mano „šypsena“..

-Tai eime kartu. Ir aš einu pas ją.

Užlipome laiptais į viršų. Jos tėtis įėjo į palatą aš iš paskos.

-Sveika Urte. ,-nusišypsojau. Ji gulėjo lovoje ir kažką darė su telefonu. Ant jos staliuko buvo pamerktos penkios rožės. Turbūt nuo vaikino. Taip pat ant staliuko buvo vaisių ir saldumynų. Urtė mane pamačiusi nusišypsojo.

-Labas! Kaip tik ruošiausi tau rašyti. ,-nusišypsojo Urtė.

Jos tėtis priėjo prie jos ir pabučiavo jai į kaktą. Aš atsisėdau ant kėdės prie jos lovos.

-Kaip koja? ,-paklausiau su šypsena veide.

-Jau daug geriau, greitai mane paleis iš ligoninės. ,-nusišypsojo Urtė. –Beje, tėti, gal galėtumei nupirkti mineralinio? ,-Ji pažiūrėjo į tėtį.

-Tai žinoma, netrukus grįšiu. ,- Jis pabučiavo ją vėl. Kokia graži šeima, pamaniau ir nejučiomis nusišypsojau. Jos tėtis išėjo iš palatos ir uždarė duris.

-Kaip tavo mama? ,-paklausė Urtė.

-nežinau.. ,- žiūrėjau į ją vėl. Nenorėjau apie tai kalbėtis su ja.

-Neatsigavo? ,-Urtė taip pat į mane žiūrėjo.

Aš nežinau kas man pasidarė. Palatoje nieko daugiau nebuvo. Aš pakilau nuo kėdės, priėjau prie Urtės ir pabučiavau ją tiesiai į lūpas. Nesitikėjau to, bet ji atsakė man tuo pačiu. Kai supratau ką padariau atsitraukiau.

-Atsiprašau. ,-nusijuokiau.

-Nieko, ne kartą man jau taip buvo. ,-nusijuokė kartu ir ji.

-Aš jau eisiu, turiu grįžti namo. ,-pasakiau žiūrėdamas jai tiesiai į akis.

-Gerai, susirašysime! ,-nusijuokė Urtė.

Aš išėjau iš palatos, nulipau laiptais ir ėjau link išėjimo. Įsijungiau telefoną. Gavau tris žinutes nuo tėčio. Juose rašė, kad vakare ateičiau, ir kad nebeišsijungčiau lauk telefono. Nieko neatrašiau. Išėjau iš ligoninės ir patraukiau link namų. Mano skrandis keistai sugurgė. Aš šiandien dar nieko nevalgiau. Paėjęs geroką kelią nuo ligoninės pamačiau maisto parduotuvę, įėjau į ją. Ėjau pirmiausia prie kačių maisto, pūkiui. Supypsėjo telefonas, išsitraukdamas jį, į kažką atsitrenkiau. Pakėliau akis, tai buvo tas nepažįstamasis, išvakar vakaro! Jis buvo su mergina.

-Atsiprašau, seni. ,-nusijuokiau.

-Tai tu! ,-sušuko nusijuokdamas jis.

-Ne tu, o aš. ,-Nusijuokiau.

-Aišku. ,-nusijuokė. Mes abu juokėmės, kai kokie idiotai. Aš pirmas tai supratau ir nustojau juoktis. Ėjau toliau, paėmiau pūkiui ėdalo ir sau bandelių su kremo įdaru. Išviso sumokėjau 10lt.

Prisiminęs gautą žinutę, išsitraukiau telefoną. Žinutė buvo nuo Urtės.

Sveikas, čia vėl aš. O kiek tau metų? (besijuokianti šypsenėle)

Atrašiau:

Man 16, brangute. O tau? (Besijuokianti šypsenėlė)
Iš tikro aš nežinau kodėl ją pabučiavau. Aš jos nesu įsimylėjęs. Bent taip pats manau. Man ji patinka, kaip gera draugė. Ėjau šaligatviu. Pamačiau parką. Perėjau per pėsčiųjų perėja. Ėjau vėl. Prie manęs privažiavo mašina, atsidarė langas ir pamačiau žmogaus veidą, tai buvo jis, nepažįstamasis!

-Sveikas. ,-pasakė jis ir nusijuokė.

-Tu ką mane seki? ,-nusijuokiau ir aš.

-Ne, tu tiesiog pametei dėžutę gauta nuo merginos. Parodė per langą dėžutę.

-Ji man ne mergina ir gali pasilikti tą dėžutę, man jos nereikia. ,-ėjau toliau.

Jis išlipo iš mašinos ir sustabdė mane.

-Imk tiktai. Beje, mano vardas Kostas. ,-prisistatė pagauliau jis.

-aišku. Gerai, ačiū ,kad padavei dėžutę, bet aš privalau eiti namo. ,-ėjau toliau, net nežadėjau sakyti savo vardo jam. Dar koks nors gėjus prisiknis.

Parėjęs pagaliau namo, pamačiau tai ko išviso, nenorėjau matyti.

4ĮRAŠAS

Žmogus (negalėjau pasakyti tai mergina ar vaikinas) stovėjo vidurį gatvės ir į jį/ją lėkė didžiuliu greičiu mašina!

Mano suoliukas buvo prie kelio, tad nieko nelaukęs pakilau ir bėgau prie to žmogaus, ir rėkiau kiek galėdamas.

-Ei, SAUGOKITĖS!! –Rėkiau ir užkliuvau už kažkokio akmens, skaudžiai pargriuvau, bet tai ne esmė. Greitai atsikėliau nes buvau ant kelio. Aš buvau per lėtas, mašina į žmogų važiavo labai greitai, žmogus atsisuko į mane ir aš atpažinau, kad tai nuostabaus grožio mergina! Netikėtai į važiuojančia mašiną atsitrenkė iš posūkio išsukusi kita „audi“ mašina. Aš pašokau iš išgąsčio, nes viskas vyko labai greitai ir labai arti manęs. Pirmoji mašina vis tiek „nudaužė“ tą merginą. Pribėgau prie avarijos vietos. Ir tik dabar supratau, kad labiausiai nukentėjusi mašina, man labai kažkur matyta. Greitai atvažiavo greitoji. Toje mašinoje sėdėjo mano...

-Mama!! ,-greitoji išnešė pusgyvę mano mama. Aš stovėjau be žado.-Mama rėkiau!,-pribėgau prie jos, bet vienas iš greitosios pagalbos pasakė, ji be sąmonės. Mačiau kaip ant neštuvų nešė ir tą nuostabaus grožio merginą, nuskubėjau prie kito žmogaus iš greitos pagalbos.

-Kas atsitiko merginai? ,-paklausiau.

-Jai lūžo turbūt koja, neesam tikri. O tu jos giminaitis? ,-paklausė manęs.

-Ne.. aš esu anos moters sūnus.. ,-nuleidau žemyn akis.

-Tai važiuosi su mumis į ligoninę? ,-nužvelgė mane.

-Taip, jei galima.

-tai žinoma, lipk. ,-pakvietė mane.

Audi mašinos vairuotojui nieko baisaus nenutiko, bet vis tiek jis važiavo į ligoninę, nes susižeidė veidą.

Atsisėdau greitosios pagalbos mašiną ir greitai pajudėjom į ligoninę.

-o tu taip pat nusibrozdinęs. ,-pasakė viena seselė žiūrėdama į mano ranką. Matyt kai kritau, nusibrozdinau.

-nieko čia baisaus. ,-dar to betrūko, kad kažką darytų paprastam nubrozdinimui.

-na reikėtu išvalyti...

-ne, -pertraukiau seselę. –Man tikrai nieko nėra, svarbiausia mano mama ir mergina. ,-nusišypsojau kažkokia keista šypsena.

Prisiminiau tėvą. Įsijungiau I-Phone ir surinkau tėčio numerį.

-Alio?

-Tėti čia aš.

-Taip žinau, kada parsivilksi? ,-kalbėjo jis piktai.

-Tėti, klausyk, aš buvau parke..

-Parke?!! –pertraukė jis mane.

-Taip, tėti klausyk, mama pateko į avariją! ,-greitai sušukau aš.

-Baik krėsti pokštus. ,-tėčio balsas surimtėjo.

-Atvažiuok į ligoninę. ,-pasakiau ir numečiau ragelį, nes jau spėjome atvykti į ligoninę. Netikėjau savo akimis ką pamačiau stovint prie ligoninės.. tai buvo Diana ji su kažkuo šnekėjosi telefonu, nusukęs žvilgsnį nuo jos išlipau iš greitosios pagalbos mašinos. Mamą išnešė greičiausiai, po to merginą. Mano mama buvo be sąmonės.

Atsisėdau laukiamajame. Seselė priėjo prie manęs.

-Tu esi Wilson sūnus? ,-paklausė ji.

-Taip.

-o mergaitei, kurią atvežė kartu, kas nors esi?

-ne. ,-Atsakiau, nuleidęs akis. –Kaip mano mama? ,-Paklausiau.

-Ji dabar be sąmonės, daktarai bando padaryti ką gali. Ji jau ruošėsi eiti, bet aš jos paklausiau, nejučiomis.

-Gal galėčiau aplankyti merginą? ,-žiūrėjau seselei į akis.

-Na, tu jai ne šeimos narys, nelabai gali. ,-nužvelgė mane. Seselė buvo jauna, blondinė, apie 25-26metų.

-Labai prašau. ,-Ką?? Nuo kada man rūpi nepažįstamos merginos? Kas man pasidarė?! Pasigailėjau, kad paklausiau išviso.

-Na truputėlį vėliau ,-Ji tai pasakiusi nuėjo prie kitų žmonių.

Greitai atvažiavo mano tėtis, geras, nesitikėjau, kad manimi jis patikės.

-Danieli, kaip ji? ,-susirūpinęs, pribėgo prie manęs.

-Nieko gero. ,-nuleidau žemyn akis. Tėtis mane apkabino.

-Ak, Danieli, tikėkimės jai viskas bus gerai. ,-liūdnu, vos neverkenčiu balsu kalbėjo jis.

-Taip. -,atstūmiau jį. –Aš einu pakvėpuoti gryno oro. ,-pasakiau ir ėjau link paradinių durų.

-Palaukite, pone! ,-kažkas kreipėsi į mane.

Atsisukau ir pamačiau, kad prie manęs eina ta pati seselė, su kuria kalbėjau.

-Jūs galite ją aplankyti, dabar. ,-nusišypsojo ji. Perskaičiau jos vardą ant kortelės. „Karolina Kavaliauskaitė“

-ačiū, Karolina. ,-nusišypsojau. Seselė taip pat nusišypsojo.

Seselė parodė į kurią palatą eiti, ir nuėjau.

-Labas vakaras. ,-įėjęs pasakiau.

-Labas ,- nusišypsojo mergina. Ji tikrai graži, net labai!

-A. aš norėjau pasakyti, kad mačiau kaip patekai į avariją, tad labai užjaučiu. ,-pasakiau, žiūrėdamas tiesiai jai į akis. Jos buvo žydros, labai ryškiai. Ji nuostabi!

-Ačiū. Aš esu Urtė. O tu būsi.. ,-nužvelgė ji mane. Urtė gulėjo palotos vidurinėje lovoje iš viso jų buvo trys.

-Aš Danielis, malonu. Kaip koja? ,-neatitraukiau akių nuo jos.

-Na nieko, iki vestuvių išgis ,-nusijuokė. -Ko tu taip į mane žiūri? ,-nusijuokė ji vėl. –nejaugi aš tokia baisi?

-Ne, kaip tik atvirkščiai. ,-nusišypsojau, nenuleisdamas akių.

-Oho, koks tu mielas! ,-Nusijuokė ji. –Prisėsk. Urtė ranka parodė į mažą foteliuką, prie jos lovos.

-Ačiū, bet aš jau eisiu. ,-nusišypsojau.

-Ak, tai gal apsikeičiam numeriukais? ,-nusijuokė ji.

-Gerai. ,-Padiktavau jai savo numerį ir išėjau iš palatos. Tik spėjau uždaryti duris prie manęs bėgo suaugęs vyras ir moteris, iš galo maža mergaitė.

-Jūs Urtės tėvai? ,-Paklausiau su šypsena veide.

-Taip, o tu būsi.? ,-pasakė vyriškis darydamas duris.

-Danielis, naujas Urtės draugas. ,-nusijuokiau.

-Aišku. ,-nusišypsojo ir vyras. –Aš Urtės tėtis, ta moteris kur ką tik įbėgo į palatą yra Urtės mama, o čia mūsų antra duktė, Urtės sesė Milda. ,-parodė jis ranką į prapuolančią tarpdurį mergaitę.

-Malonu susipažinti, tai aš jau eisiu. ,-Pasakiau ir ėjau link tėčio. Tėtis sėdėjo ant kėdės, nuleidęs galvą, prisėdau šalia.

-Kaip mamai? ,-paklausiau susirūpinęs.

-Nėra žinios. Beje, kai tu man paskambinai, pas mus buvo atėjęs tavo senas draugas Lukas. Paprašė tavo numerio, tad daviau. ,-pakėlė akis į mane.

Lukui?! Tam asilui?! Už ką man taip..

-Aha.. ,-numykiau ir ėjau lauk iš ligoninės, norėjosi gryno oro, nemėgstu ligoninės kvapo. Ėjau nuleidęs galvą žemyn ir į kažką atsitrenkiau.

-Atsiprašau! ,-greitai pakėliau akis. Tai buvo Diana. Jos rankose buvo viena dėžutė ir gėlių puokštė. -Labas, Danieli. Sveikinu su Gimtadieniu ,-Padavė man dėžutę. –Čia nuo manęs.

-Ačiū. ,-numykiau. –žinai nėra nuotaikos, malonėtum pasitraukti? ,-žiūrėjau jai tiesiai į akis.

-Negaliu, beje, labai užjaučiu dėl mamos. Ir čia tau nuo.. ,-tiesė ranką su gėlėmis.

-leisk atspėsiu, nuo Luko.? ,- net neketinau imti kvailų gėlių...