10įrašas

Paslapčiomis išsitraukiau telefoną ir paskaičiau žinutes. Viena buvo nuo Manto.

„Hey! Tavo pamokos prasideda šiandien. Susitinkam po pamokų prie paradinių durų.

                                                                                                                             Mantas.“

Pagaliau nuskambėjus skambučiui iš klasės išėjau kaip visada - Priešpaskutinis.

-Kokios pamokos? ,-prie manęs priėjusi pasiteiravo Urtė. Jos veidas buvo kažkoks keistas..

-Hip hopo. ,-nusišypsojau.

-Tu šoki? ,-mes ėjome link kitos pamokos kabineto.

-Šokau, bet dabar vėl pradėsiu ,turbūt. ,-nusišypsojau.

Šį kartą buvo Lietuvių kalba. Nieko gero.. Atsisėdau vėl su Urte. Niekaip nėjo susikaupti, tad vėl pasiprašiau į toletą.

-Eik. ,-piktokai išrėžė mokytojas.

Ėjau koridoriumi į toletą, nusiploviau rankas ir pasukau atgal į klasę. Tik kažkas pagrėbė mane už peties.

-Danieli..

Atsisukęs pamačiau Kosto veidą. Šį kartą jis buvo su akiniais, tik paakiai buvo normalūs.

-Ko tu nori?! ,-piktai išrėžiau.

-Kodėl tu manęs vengi?

-Kok tavo sušiktas reikalas?! Beje, jei malonėtum, man dabar pamoka. ,-numykiau ir patraukiau link kabineto, nustūmęs jo ranką, nuo peties.

Į klasę įėjau vėl greitai. Urtės nebuvo.

Kai baigėsi pamoka, Urtės dar vis nebuvo. Kur ji galėjo pradingti??

Surinkau jos numerį..

„Šiuo metu su abonentu nėra galimybės susisiekti, prašome pabandyti vėliau...“

Kas jai atsitiko?? Prie manęs pribėgo Mantas.

-Varom iš pamokų lauk!! ,-jis tempė manę iš mokyklos. Jau nebelijo, bet buvo niūru.

-Kodėl? ,-juokiausi ir pasileidau bėgti.

-Mūsų komandos susirinkimas po 5minučių! ,-dėjom į kojas.

Bėgau iš mokyklos kiemo, ir pasukome į dešinėje pusėje esanti keliuką. Pribėgome keistą vietą – dideli krūmai, senas pastatas ir kiemas. Dar šios vietos nebuvau matęs, neskaitant to, kad ji netoli mokyklos.

-Kas čia per vieta? ,-keistai paklausiau.
-DJ89 pastatas. ,-Linksmai atsakė Mantas.

-DJ89? Kas tai? ,-kad ir kaip bebūtų keista, man šis pavadinimas kažkur girėtas.

-Tavo būsima komanda! ,-Jis linksmai nusijuokė ir davė man niuksą.
Ėjome link įėjimo, bet man suskambo telefonas. Skambino Urtė?

-Labas, Urte.

-Labas, kur esi?

-Ne mokykloje. ,-sukikenau.

-Tai kur? ,-kažkokiu keistu balsu paklausė ji.

Mantas pagrėbė iš mano rankų telefoną

-Prašome miledi šiuo metu jo netrukdyti ,-juokėsi Mantas.

Ką Urtė pasakė, negalėjau girdėti. Mantas padėjo ragelį ir padavė man.

-Beprotis... ,-nusišypsojau.

-Na eime į vidų! ,-Jis pravėrė senas, surūdijusias duris. Jos girgžtelėjo. Kraupu. Įėjome į vidų. Viduje buvo tamsu, bet galėjau įžiūrėti laiptus esančius gale prie sienos, nes jos apšvietė iš viršaus sklindanti šviesa.

-Antrame aukšte geresnis vaizdas, negu čia. ,-nusijuokė Mantas. –Manoma, kad čia dingsta žmonės.

-Nebaugink manęs, nepavyks. ,-juokėmės abudu.

Lipome laiptais į antrą aukštą, laiptai buvo seni, mediniai, sukriošę. Mantas lipo priekyje, aš iš galo.

-Pagaliau pasirodei, tigre! ,-sušuko kažkokia mergina, rudais, surištais į kodą plaukais.

Antras aukštas tikrai skyrėsi nuo pirmo. Buvo pilna įrangos šokti: čiužiniai (kad ir kam jie, gal po to pasakys.) ; Muzikos aparatūra ; stalai ; grotos ; kubai (kas per velnias?). Su pirmu aukštu panašumas buvo toks, kad buvo viena, didelė salė. Salėje stovėjo 6 žmonės, neskaitant mudviejų su Mantu. Kiek supratau buvo 3merginos ir 4vaikinai, jeigu mane priims bus 3merginos ir 5vaikinai.

-Čia mano draugas, Danielis. ,-Mantas mostelėjo ranka į mane. Net nebuvau pastebėjęs kaip jis atsirado prie kitų.

-Ko jam čia reikia? ,-atkirto kažkoks vaikigalis, tikrąją to žodžio prasme, jis- žemas, aplėpausis, trumpais plaukais.

-Šokti! ,-juokėsi Mantas.

-Na, o jis ką nors moka? ,-Įsiterpė ir kitas vaikinas, gan aukštas ir matėsi, kad turi raumenų.

-Dar ir pats to nežinau. ,-pažvelgė į mane Mantas.

-Na esu šokęs, kai gyvenau Vilniuje... ,-bandžiau „primesti“ laimingą.

-Tai kaip, priimsite jį? ,-Mantas žiūrėjo į aukštuosius vaikinus. –Beje, jis man išgelbėjo kailį nuo apsauginių, akropolyje.

-Bandomajam laikotarpiu priimame. ,-nusijuokė Dar kitas vaikinas ir priėjo prie manęs, kišdamas ranką pasisveikti. –Aš esu Tadas. Šios komandos vadeiva, dar kitaip žinomas kaip „Monstras“.

-Na aš esu Danielis, kaip mane jau pristatė Mantas. ,-padaviau ranką.

Iš „baugiojo“ pastato išėjome 6valandą vakare, susipažinau su merginomis ir vaikinais, tai buvo: Karolis, Tadas, Arminas (Mantą jau pažinojau), Vanesa, Fausta, Eva. Šokome, išmokau du neblogus judesiu ir palyginus gan greitai, mano bandomasis laikotarpis bus savaitei. Tikiuosi priims. Namo grįžau gan vėlai, prie garažo stovėjo dvi mašinos. Įėjęs į vidų nusimoviau batus, pasidėjau striukę ir pėdinau į savo kambarį.

-Kur taip ilgai buvai? ,-kaip visada, mamos pagrindinis klausimas... Bet, keista, kad ji namie.

-Treniruotėse. ,-Vis vien nepamelavau.

Įėjęs į savo kambarį kuprinę nusimečiau į kampą, ir kritau į lovą. Kažin kur pūkis?? Pasiėmęs telefoną surinkau Urtės numerį.

„Šiuo metu su abonentu nėra galimybės susisiekti, prašome pabandyti vėliau“

Kas jai galėjo atsitikti? Prisiminiau savo „dienoraštį“ Pradėjau ieškoti.

-Danieli, eik valgyti, vakarienė ant stalo! ,-mano mama šaukė ir apačios. Tikrai kažkas labai keisto.. Kad ji gamintų valgyti??! Nuo kada mes pradėjome vaidinti normalią šeimą?! Spyriau į lovą, ir iškart pasigailėjau.. Nusimušiau pirštus. Išeidamas iš kambario parašiau Urtei žinutę.

„Labas Urte, atleisk už šiandienos skambutį, Mantas pavaidint norėjo, tad numetė ragelį. (šypsenėlė) Kai galėsi atsakyk.

                                                  Danielis“

Išėjęs iš kambario, patraukiau laiptais žemyn.

-Pūki! Ką čia darai?! ,-nusijuokiau ir pakėliau jį nuo laiptų.

Nulipęs į apačią, padėjau jį ant grindų ir nuėjau į virtuvę. Prie stalo sėdėjo tėtis, mama ir kažkoks vyriškis, bet negalėjau atpažinti iš jo nugaros. Pala... Negali būti... Nejaugi čia jis???..