1Įrašas

Labas, aš esu Danielis man 16metų, bet draugai duoda man ne daugiau kaip 14.

Na tai pradėkime nuo pat pradžių, užsimaniau rašyti šį dienoraštį, nes manau, kad mano gyvenimas yra ŠŪDINAS ... Jaučiuosi per daug vienišas, nors turiu tikrai ne mažai draugų, bet.. vis dėlto mano šeimoje dedasi siaubingi dalykai. Aš esu vienturtis, bet tėvams aš nelabai ir rūpiu.. ką čia ir bepridurti mano mama advokatė, tėtis drabužių firmos direktorius.. Aukštos pareigos darbai. Mergina neseniai mane metė.. galima sakyti dėl to, nes nemoku mylėti..

-Danieli! –pasigirdo mamos balsas iš svetainės. –Kokius sakei ten popierius reikia užpildyti?!
-dėl studijų. –numykiau.. tai dabar jau domisi, ane?. Vakar sakė nieko nedarys..
numečiau dienoraštį ant lovos ir atsidariau langą. Vis dar negaliu patikėti, kad tikrai užsivedžiau dienoraštį.. atsisėdau ant palangės ir pasiėmiau knygą Haruki Murakami „Kafka pakrantėje“. Japoniška knyga, galima iš to spręsti, kad tikrai duomiuosi Japoniją. Įnikau į knygą ir net nepastebėjau, kaip greitai prabėgo dvi valandos. Akys pavargo užsimaniau eiti į lauką, bet prieš tai pabaigsiu rašyti dienoraštį.
Aš gyvenu Klaipėdoje, jau esu gyvenęs Londone ,Šilutėje ,Kaune, Vilniuje ir dar bala žino kur.. mano tėvai niekaip niekur neįsikuria, pagyvenam dvejus ar vienerius metus ir kraustomės.. Gal todėl ir jaučiuosi vienišas. Nors draugų susirasti man nėra sunku.

-Aaa! Koks idiotas galėjo palikti stiklinę pieno ir padėti ant grindų?! –Pasigirdo labai piktas tėčio balsas.

Oh.. dabar man bus „šakės“.. Vakar dieną grįždamas namo radau kačiuką, man jo pagailo ir parsinešiau namo, aišku mano mama nekenčia gyvūnų, tad teko jį palikti garaže, o pieną visai užmiršau..

-Danieli, eik išvalyti! -šaukė tėvas įėjęs į mano kambarį.

-bet čia ne mano darbas! – šį kartą rėkiau ir aš.

-tai kieno, vaiduoklio!!?? Baik apsimetinėti, ir neši savo storą užpakalį į apačią ir išvalai grindis!

-pats tu storas, asile! Čiuožk iš mano kambario ,- nesusitvardžiau. Dabar man rimtai „šakės“.. bala žino kokia bausmė man bus.. bet aš to nepakęsiu!

-ką sakei?! Turėtum džiaugtis, kad dabar turiu susitikimą ir neturiu laiko išperti tau kailį!! Bet kai grįšiu, oi atsiimsi!

-taip, taip.. malonėtum dingti iš akių?! ,- nebesiruošiu kentėti jo visokių nesąmonių!

-tvarkyk žargoną, snarglį!!

Ir iš kur turėčiau mokėti mylėti?? Kai toks idiotas gadina gyvenimą.. daugiau to nebepakęsiu! Tėvas, matyt numanė, kad bandysiu atsikirsti vėl, tad nieko nelaukęs išėjo iš kambario, dar pridūręs
-Kai grįšiu, mūsų lauks rimtas pokalbis. ,-užtrenkė duris.
-Laukiu, nesulaukiu. ,-paburbėjau po nosim.

Palaukiau, kol jo mašina išnyks už kampo ir nusileidau į apačią.

-mam, kur grindų šluostė? ,-numykiau.

-pažiūrėk vonioje.

-žiūrėjau, ten nieko nėra.

-tada nežinau.. ,-ji toliau sėdėjo prie darbo stalo ir vartė kažkokius popierius.. advokatė mat.. o kad sūnų turi, tai užmiršo. –beje šiandien turėsiu išvykti darbo reikalais, tėtis sakė kartu vyks, tad paliksiu pinigų, kad nusipirktum maisto, gerai aukseli?

O šito va per daug.. aukseli mat.. nieko, bent gerai, kad nebus jų abiejų, galbūt išsisuksiu iš bausmės.

- Na tai kur tas „skuduras“? ,-numykiau, bet kartu su šypsenėle veide.

-gal prie kriauklės? ,-pažiūrėjo į mane mama.

Nuėjau į virtuvę, atidariau spintelę, pasiėmiau skudurą ir nuėjau valyti grindų.. aišku aš pats kaltas, kad užmiršau pieną su stikline. Išvalęs susiradau mažą lėkštutę, ir įpyliau likusį pieną. Nusileidęs laiptais į rūsį, įėjau į garažą. Kačiuką radau, ten pat kur buvau palikęs. Jis sumiaukė, mane pamatęs.
-o tu visai mielas. ,-nusišypsojau ir padėjęs lėkštutę su pienu prie jo, paglosčiau jį.

-kokį tau vardą čia sugalvojus? Hm.. gal pūkis? Kaip „batuotas katinas pūkis“. ,-nusijuokiau. –Manau tau pūkis bus kaip tik!

Gerą valandėlę su juo pažaidžiau, įdėjau jį į dėžutę, ir nuėjau į viršų.

-mama? Maam?

-taip, kas yra? ,- iš už virtuvės kampo išlindo ji.
-Noriu kačiuko.
-gi žinai, kad aš nemėgstu gyvūnų. ,-suraukė antakius ji.

-bet gi tu net nepamatytum jo, būk gera, jūs ir tai man net telefono nenuperkat, nei kur normaliai išleidžiat! Tad bent gyvūną, galėtumėt leisti auginti!,-vėl užsivedžiau.

-na nežinau.. ,-numykė mama.

-mama.... prašau.. ,-šį kartą meiliai.

-dar pagalvosiu.

-hm.. ,-numykiau ir nuėjau į savo kambarį.

Mano kambarys yra antrame aukšte. Mūsų namas yra tikrai didelis, palyginus su praeitais, kuriuose teko gyventi. Jame yra aštuoni kambariai, dveji balkonai, kieme baseinas, rūsys, garažas ir didžiulis sodas. Kalbant apie mano kambarį jis nebuvo vienas iš švariausių.. Norint būti sąžiningam, jis buvo siaubingas pagal mamos akis, bet man jis patiko. Turbūt vienintelis dalykas šiame name, kuris man tikrai patiko. Prisiminęs dienoraštį, susiruošiau vėl rašyti. Bet jo nebebuvo ant stalo, ten kur palikau. Ėmiau ieškoti po visus kambario kampus.

-ir kur po galais jis galėjo dingti!?? ,-stovėjau prie spintelės, kai staiga pajutau kažką už nugaros. Staigiai atsisukau.

-Labas, Danieli.

Prieš mano akis stovėjo mano buvusi mergina.

-ką tu čia darai? Ir apskritai kaip tu čia atsiradai? ,- buvau sumišęs kaip niekada. Ji buvo paskutinis žmogus kurį norėčiau matyti. Nužvelgiau ją ir pamačiau jos rankoj savo dienoraštį!

Argi mano gyvenimas nepilnas didelio ,didelio mėšlo??