8 ĮRAŠAS

Mokyklą priėjau lygiai 8valandą. Nes nuskambėjo skambuti į pamoką. Na ir greitai šį kartą aš, neveltu bėgau. Pirma pamoka Istorija. Ūh, nemėgstu jos. Įėjęs į klasę, persigandau.

Istorijos kabinete stovėjo Kostas.! Susiradau laisvą vietą prieš galą ir atsisėdau.

-čia mani vieta. ,-prie manęs priėjo turbūt mano klasiokas.

-Nu ir?

-tai čiuožk iš čia.

-aš pirmas atsisėdau čia, nepatinka susirask kitą vietą, šiukšle. ,-žiūrėjau į jį piktu žvilgsniu, dar kažkoks nevykėlis man pavadovaus kur sėdėti. Jis buvo blondinas.

-Nori gauti į kaulus? ,-ėjo link manęs. Kitos mergaitės šaukė kažką panašaus į „Lauri, nelįsk prie jo, jis naujokas.“ Bet man buvo tas pats aš atsistojau.

-Tai ką išsigandai? ,-nusišypsojo jis idiotiška šypsena. Aš jam trenkiau iš kumščio į veidą. Jam pradėjo bėgti kraujas iš nosies.

-Tu gal debilas?! ,-Jis puolė mane įniršęs, bandžiau išvengti, bet nesu labai sportiškas, tad trenkė į pilvą. Vėl kenčia mano pilvas. Aš jam trenkiau atgal, jis sulaikė mano smūgį, bandžiau spirti, bet ir tai jis pirmiau sureagavo, vis dėl to, ne man muštis..

-Ė, baikit. ,-Bėgo prie mūsų Kostas. Jis sulaikė mano ranką, ruošiantis trenkti Lauriui.

-Paleisk! ,-Šaukiau ant jo. Lauris atsisėdo ant suolo užsidengęs veidą. Apsimetinėja.

-Kuris pradėjo?! ,-Kostas rėkė ant visos klasės. Bent paleido mano ranką. Aš atsisėdau atgal į savo vietą. Nuskambėjo skambutis.

-Po pamokos, kad būtumėte abu prie direktoriau kabineto. ,-Tai pasakęs Kostas, nuėjo prie mokytojo stalo ir išsiėmė iš „matyt“ savo tašės knygą, užsidėjo juodais rėmeliais akinius ir atsisėdo ant kėdės. Jis pradėjo aiškinti pamoką, bet tai man visai nerūpėjo. Atrodė, kad skambutis vėlavo visą valandą. Viską susimečiau į kuprinę ir drožiau iš klasės.

-Danieli, pasilik trumpam. ,-Pasakė Kostas žiūrėdamas pro akinių viršų. Jo paakiai buvo patinę, tik dabar tai pastebėjau. Kai visi išėjo iš klasės, aš priėjau prie jo.

-Ko? ,-suniurzgėjau.

-Kuris pradėjot muštynes? ,-jis dar vis žiūrėjo pro akinių viršų.

Aš tylėjau, nieko nesakiau.

-Nejaugi tau taip patinka muštis? ,-nusišypsojo, stebėdamas mane.

-Ir kas, jei ne?

-Tada, dėl ko susimušot? ,-kamantinėjo jis vis dar mane.

-Galiu eiti jau pas direktorių?

-Jei man pasakysi nereikės.

-ko toks geras? ,-žiūrėjau į jo akis, jis į mano. Jis atrodė, kai nesveiko proto žmogus.

-O kada aš buvau blogas? ,-nusišypsojo. –Tai dėl ko susimušot?

-Aš vėluoju. Viso gero, tamsta mokytojau. ,-išdrožiau iš klasės.

-Danieli, palauk!

Man nerūpėjo ko jis norėjo, drožiau į direktoriau kabinetą, tiksliau sakant direktorės.

Kabinete prasėdėjau gerą pusvalandį.. Galima sakyti klausiausi moralo.

-Tai dėl ko viskas prasidėjo? ,-klausė direktorė.

-Lauris trenkė į veidą. ,-numykiau. Jau tai kartojau gal kokius dešimt kartų.

-Na matau daugiau nieko nepasakysi, gali eiti. ,-pasakė direktorė.

Aš greitai pakilau nuo kėdės ir išėjau iš kabineto. Atkentėjau likusias pamokas, Lauris manęs vengė. Taip jam ir reikia. Kai nuskambėjo skambutis iš paskutinės pamokos, drožiau link išėjimo.

-Ką šiandien veiksi? ,-tai buvo Mantas.

-Dykinėsiu, o tu? ,-nusijuokiau.

-kažkas panašaus, na iki. ,-nubėgo jis.

Ėjau keliu namo, prie manęs privažiavo mašina. Tai buvo Kostas.

-Gal pavežti? ,-kaip visada nusišypsojo jis.

-Na gerai. ,-nusišypsojau.

Įsėdau į jo automobilį ir važiavome link mano namų. Aš pats nesupratau, kodėl aš sutikau atsisėsti į jo mašiną? Ir dar nusišypsojau?!

-Tai kodėl šiandien susimušėt? ,-šį kartą jis nustatė rimtą veido miną.

-Jam nepakako vietos. ,-kąąąą?! Kodėl aš jam tai sakau? Kas man pasidarė? Mintyse aš rėkiau, o išorėje buvau „mergaitiškas“

-Aišku. ,-nusišypsojo jis.

-Nuo kada tu mokytojas?

-Nuo šiandien. ,-nusišypsojo.

-Vis vien keista, kodėl tu mane veži namo? ,-„išmečiau“ šypseną.

Jis neatsakė į mano klausimą. Oh..

-Na štai atvažiavome. ,-nusišypsojo jis. Kaip ir maniau jis mane paleido prie kaimyno namo.

-Ačiū.

Išlipau iš mašinos ir laukiau kol jis nuvažiuos.

-Rytoj susitiksim. ,-nusišypsojo.

Pagaliau jis nuvažiavo. Ėjau tiesiai namo. Prie namų pamačiau gan gražų ir nemalonų vaizdą.

Prie namo stovėjo mano mama ir tėtis. Nelabai apsidžiaugiau, nes vėl bus daug rėkimų.

-Danieli! ,-sušuko mama.

Aš priėjau prie jos.

-Labas mama ,-nusišypsojau. –tave jau paleido?

-Taip.

-šaunu. ,-nuėjau į vidų, pasikabinau striukę. Po manęs į namą įėjo mama ir tėtis. Pasigirdo skausmingas miauktelėjimas.

-Pūki! ,-sušukau.

Tėtis primynė Pūkiui uodegą.

-Kas čia?! ,-sušuko mama.

-mano augintinis!. ,-nenorėjau rėkti, bet taip gavosi.

-Kas?!,-rėkė mama.

Tėvas bandė raminti mamą, o aš pasiėmęs pūkį, lipau laiptais į savo kambarį. Tik spėjo grįžti namo ir iškart visokios nesąmonės darosi! NEKENČIU. Pamaitinau pūkį, pasiėmiau telefoną. Tik spėjau jį paimti į rankas jis suskambo. Pakėliau ragelį.

-Alio?
-Labas, Danieli. ,-tai buvo Lukas.

-Ko tu nori? Po galais? !! ,-rėkiau į telefoną.

-Nusiramink, tik norėjau dar kartą atsiprašyti.

Padėjau ragelį. Nervai tiesiog degte degė. Atsiguliau į lovą. Niekaip nėjo nusiraminti. Nulipau laiptais į apačią. Vėl tas kvailas vazonas! Negaliu to pakęsti.!

-Danieli, sutvarkyk! ,-rėkė tėvas.

-Paskui!

Pasiėmiau švarką ir trenkiau namo durimis. Norėjau nusiraminti. Žadėjau eiti į parką, bet persigalvojau ir ėjau tiesiog tiesiai, nežinodamas kur. Mintyse sukosi įvairios mintys. Kodėl po galais aš su Kostu elgiausi maloniai? Kodėl tas suskis Lukas man skambino? Kodėl, kodėl?!

Aš stovėjau prie perėjos, nes degė raudona šviesoforo spalva.

-Vaikeli, jau užsidegė žalia šviesoforo spalva. ,-į mane kreipėsi senyvo amžiaus moteris.

Pakėliau akis. Ji teisi. Pradėjau eiti į kitą kelio pusę. Pakėliau galvą, nes ėjau ją nuleidęs ir pamačiau akropolį. Na ką, gal ten pavyks prasiblaškyti? Ėjau link jo. Priėjau jį per 3minutes. Visai normaliai.

Vaikščiojau po akropolį, nežinodamas ką aš čia veikiu. Tik staiga pamačiau žmonių būrį, apsispėtusiu ratu ir muziką. Priėjau prie tos vietos. Ten šoko jaunuoliai hip hopą. Jie tikrai, mokėjo jį šokti. Kai gyvenau Vilniuje, su Luku mokėmės jį šokti, bet teko man persikraustyti, tad tas noras šokti hiphopą praėjo.

Paaugliai šoko, kol neatėjo apsauginiai. Buvo didžiulis sujudimas, jaunuoliai „dėjo“ į kojas. Ir tarp jų pamačiau matytą veidą, tai buvo Mantas. Jis bėgo nuo apsauginių! Jis nuo jų tikrai buvo atsiplėšęs. Aš pribėgau prie rūbinės ir turbūt jis mane pamatė, nes pribėgo prie manęs.

-Danieli, padaryk man paslaugą, aš tau atsilyginsiu ko tiktai norėsi. ,-Jis purtė mane, paėmęs už pečių.

-Gerai. ,-neturėjau jokio plano, bet vis tiek norėjau jam padėti. –Bėk už šio kampo. ,-parodžiau artimiausią kampą.

Apsauginiai jau buvo netoli, jie jį pastebėjo. Nieko nelaukęs, aš pradėjau į jos bėgti, išsitraukiau telefoną ir vaidinau, kad rašau žinutę. @@@@@@@@@@

Planas visai pavyko. Aš vieną apsauginį pargrioviau, bet ir ne pats minkščiau kritau. Kitas apsauginis sustojo taip pat. Na ką, Mantas laisvas.

-Ką tu čia išsidirbinėji vaiki?! ,-jie buvo įsiutę.

-Atsiprašau. ,-vaidinau susijaudinusį ir nekaltą. -,aš nepastebėjau jūsų, apgailestauju. ,-pradėjau dirbtinai drebėti.

-Kitą kartą žiūrėk kur bėgi! ,-rėkė vienas iš jų ant manęs. Apsauginiai nuėjo.

Cha! Mano veidą nušvietė džiaugsminga šypsena. Čia tai geras prasiblaškymas! Mantas tikrai man liks skoloj.! Nuėjau į jam nurodytą užkampį. Jis buvo susigūžęs, mane pamatęs, jo veidas nušvito.

-Pavyko? ,-juokėsi jis.

-Nebūtų pavykę, nestovėčiau čia. ,-juokiausi ir aš.

-Aš tau amžinai liksiu skolingas.

-Ne amžinai. ,-dar vis juokiausi.

-Na gerai, rėžk ko nori. ,-Atsistojęs nusišypsojo.

-Iš kur tu moki taip gerai šokti? ,-paklausiau.

-cha! Nė pats nežinau. ,-nusijuokė.

-išmokyk mane. ,-nusijuokiau.

-rimtai? Norėtum? ! ,-juokėsi.

-Nu. ,-nusijuokiau.

-Tai gerai, duok numerį.

Padiktavau jam savo numerį ir susitarėm dėl mūsų susitikimo rytoj. Na visai neblogai. Pasiėmęs telefoną, kaip visada radau praleistus skambučius nuo tėvo ir vieną gautą žinutę nuo mamos.

„Danieli, grįžti namo ir pasiimk savo katiną. Kad man jo nebebūtų.“

Kaip miela gauti tokią žinutę. Tegul ji svajoja, kad jo nebebūtų namie.

Aš stovėjau lauke, jau buvo gan vėlokai, bet kas man darbo. Ėjau namo klausytis moralo. Buvau taip užsisvajojęs, (kas man nepriimtina) kad net nepastebėjau, kaip greitai parėjau namo. Įžengiau pro duris.

-kur tu, po galais buvai? ,-ant manęs pirmutinis rėkė tėvas.

-Koks tavo sušiktas reikalas?! Mano gyvenimas-mano taisyklės, mano klaidos-mano pamokos, visa tai-ne tavo reikalas!! ,-užrėkiau ant jo.

Tėvas buvo nustebintas tokių mano žodžių, o aš nieko nelaukęs „drožiau“ į savo kambarį.

-Danieli, kad daugiau taip nebūtų. ,-mama tai sakė meiliai, bet kartu ir nusikosėdama.

Nieko neatsakęs jai, nuėjau į kambarį. Ant lovos gulėjo pūkis.

-Na ką gi, reikės kažką su tavimi daryti. –atsitūpęs prie lovos, glosčiau Pūkį.

Išsiėmiau knygas ir prisėdau daryti namų darbus. Jau buvo 21:24. Padariau istoriją ir matkę, kitas tingėjau ir atsiguliau į lovą. Bet kad ir kaip būtų keista, jau buvo dešimta valanda vakaro ir kažkas skambino į mūsų namo duris. Atsikėliau nuo lovos ir ėjau laiptais žemyn.

-o, kaip gerai Danieli. ,-prakalbo mano mama. –kaip tik norėjau šaukti tave, nes pas tave atėjo svečias.