11įrašas

Prie stalo sėdėjo tėtis, mama ir kažkoks vyriškis, bet negalėjau atpažinti iš jo nugaros. Pala... Negali būti... Nejaugi čia jis???..

-O, pagaliau atėjai Danieli. ,-linksmai pasakė mano mama. – Dar prisimeni savo draugą Luką?

-Taip.. ,-kaip čia neprisiminsi, kad jis gėjus..

-Čia jo tėtis, atsimeni taip pat, galbūt?

-Ne. ,-Iš pradžių buvau pagalvojęs, kad tai Kostas.. Ačiū Dievui..

Aš atsisėdau prie stalo ir pradėjau valgyti... buvo keista valgyti prie stalo su mama ir tėvu, nes mes paskutinį kartą tai darėm labai seniai..

-Nebuvot susitikę su Luku? ,-paklausė Luko tėtis.

-Ne. ,-pamelavau. Mano tėtis su mama susižvalgė.

-Danieli, kokia naujieną šiandieną sužinojome! ,-sučiulbėjo savo balsu, mama..

-Nu? ,-Pilna burna pasakiau ir tėvas į manę pasižiūrėjo piktu žvilgsniu.

-Lukas su savo tėčiu atsikraustė į Klaipėdą! ,-šypsojosi. ,-Ar gi nesmagu, kad vaikystės draugas bus su tavimi? ,-ji nenustojo šypsotis. Luko tėtis, taip pat šypsojosi, na o mano tėtis- na jis tiesiog valgė..

O man tai buvo šokas... Tas sutrauka pydarastas, atsikraustė į tapati miestą, kaip aš?!! Nieko neatsakęs, pakilau nuo stalo, pasiėmiau iš spintelės kačių ėdalo, bei lėkštutę, ir nuėjau į savo kambarį, pakeliui pasiimdamas Pūkį. Užtrenkiau durimis, įdėjau Pūkiui ėdalo ir kritau į lovą. Už ką, JIS? Kodėl? Kodėl man taip?.. mano gyvenimas sušiktas.. Persiverčiau į kitą lovos pusę..

Saulė jau buvo nusileidusi, matyt buvau užmigęs trumpam.. Prisiminiau savo vadinamąjį dienoraštį ir pradėjau jo ieškoti po visą savo kambarį.: apieškojau po stalu; po lova ; po čiužiniu ; po spinta ; ant spintos; ant palangės; tarp rūbų; tarp knygų... Neradau.. kur jis gali būti?! Žvilgtelėjau į laikrodį jau buvo 12valanda nakties, buvau tikrai pavargęs, tad kritau į lovą pamiegoti..

-Danieli! Kelkis ir drožk į mokyklą!!! ,–Rėkė manot tėtis, įėjęs į mano kambarį.

Pramerkiau akis.

-Ir dėl dievo meilės! Kaip tu miegi?! ,-rėkė jis ant manęs. –Na kelkis, mes su mama važiuojame į darbą.

-Aš šiandien labai prastai jaučiuosi.-pasakiau.

-Nesimuliuok tiktai.!

-Tėti.. tikraj. ,-visas pradėjau drebėti ir sulaukiau kvėpavimą, kad žandai nuraustų.

-Na atrodai niekaip. Kiek tau šiandien pamokų?

Pala šiandien penktadienis.... am...

-6, bet labai lengvos. Labai noriu eiti į istoriją, bet neįsivaizduoju kaip išsidėsiu. ,-pradėjau keltis iš lovos pamažu.

-na šiandien pagulėk...,-jis uždarė duris ir išėjo.

Negaliu patikėti! Jis manimi patikėjo! Manę taip suėmė juokas, kad vos, vos susilaikiau nenusijuokęs garsiai. Aww, saldusis miegas...

NUOSTABU! Nėjo užmigti, pasiėmiau telefoną.

Buvo gautos dvi žinutės.

„Šiandien susirinkimas 12valandą, būk toje pačioje vietoje kaip vakar. Mantas“

Ir antra žinutė nuo nežinomo numerio:
“Labas, kodėl ne mokykloje? Karolina“

Kažin, iš kur Karolina gavo mano numerį? Nieko neatrašęs, bandžiau užmigti.

Mane prižadino beldimasis į langą. Saulė jau buvo pakilus gan aukštai, matyt pietūs. Šiaip ne taip, išlipau iš lovos ir priėjau prie lango. Ten buvo Mantas.

-Asile, mes vėluojam! ,-Rėkė Mantas.

-Kur? ,-iškarto nesusigaudžiau.

-Į susirinkimą! Kitaip sakant į tavo pamokas! Varom! ,-rėkė Mantas.

-Ok, tuoj.

Uždariau langą ir pasižiūrėjau į veidrodį.

-Ai bus gerai!

Nulipau į apačią ir išbėgau lauk. Mantas turbūt jau buvo nubėgęs, nes jo neradau prie savo kiemo. Nieko nelaukęs, pasileidau bėgti prie pastato, kur buvome vakar. Pakeliui nieko pažystamo nesutikau, pasisekė. Atbėgęs į kiemą, pamačiau Mantą, jis kalbėjosi telefonu. Pamatęs, mane priėjo prie manęs.

-Tu vėluoji. ,-nusijuokė.

-Koks skirtumas. ,-nusijuokiau ir aš.

-Na tai pradedam?

-Tai ko laukt? ,-nusijuokiau ir sutikau.

Jis manę mokino pagrindinio judesio, jis buvo gan lengvas. Reikėjo dešinę koją dėti prie kairės, t.y. stovėti lygiai. Po to pasukti dešinę koją į dešinę, kairės kojos kulną sukti į dešinę. Ir t.t. Taip atrodo, kad slysčiau grindimis.

-Tu kaip tikras profesionalas! ,-nusijuokė Mantas. –Gal varom į kokį bariuką? Aš išbadėjęs.

-Aš irgi,  aš net pusryčių nevalgęs. ,-juokėmės abu ir patraukėme iki arčiausiai esančio baro-restorano.

Aš užsisakiau pica už 9lt, nes tiek buvau radęs kišenėje, o Mantas kažkokį kepsnį sau ir dar gerti abiem paėmė.

-Tau tiks alus? ,-klausė jis manęs.

-tai aišku, jei padavėja tau parduos. ,-nusijuokiau.

-Parduos, turiu pažymėjimą. ,-jam sužibo akys.

-Tai kiek tau metų? ,-pasidomėjau.

-Mažai, bet jie neturi to žinoti. ,-nusijuokė Mantas.

Net pats nepatikėjau, kad padavėja atnešė du alaus. Man ji nedavė, padėjo abu prie Manto, bet jis man pastūmė vieną, kai ji nuėjo šalin.

-į sveikatą! ,-sudaužėm stiklinėm ir pradėjom gerti.

Aš pažiūrėjau į savo telefoną, jau man tikrai reikia eiti namo. Buvo 6,15h. Mes patraukėme link namų, jis pasuko į savo gatvę, o aš ėjau toliau. Grįžęs namo, pamačiau ant kiemo mašiną, ir ji tikrai buvo ne mano tėčio, su šita mašina buvau važiavęs nemažai kartų, kad būčiau užmiršęs... Tai buvo Kosto mašina! Įėjau į vidų gan tyliai, ir pats nesupratau ar duris buvau palikęs atrakintas, ar kaip? Slinkau palei sieną į virtuvę. Joje nieko nebuvo, tik ant stalo gulėjo raštelis, perskaičiau jį.
 „Danieli, mes su tėčiu išvažiavome darbo reikalais, grįšime po dviejų dienų, pinigai maistui stalčiuje, mano kambaryje. MAMA.“

Kaip faina... Patraukiau link svetainės, slinkau palei sieną vėl, nes svetainėje girdėjosi kažkoks krebždesys. Stovėdamas prie svetainės kampo, labai, labai atsargiai pasižiūrėjau. Ten stovėjo... kažkoks žmogus.. Iš nugaros negalėjau atpažinti.. Bet, nejaugi tai?!

-Koks protingas vaikis! ,-Aš nepajutau kaip, bet kažkas priėjęs man iš nugaros, kažko staigiai suleido į kaklą, buvo nežmoniškas skausmas, parkritau ant grindų. Pabandžiau atmerkti vieną akį, ir patvirtinau savo spėjimą, kad svetainėje tikrai buvo pažįstamas žmogus...

Bandžiau pramerkti akis, jos prasimerkė gan sunkiai. Pamačiau lubas, pasukau galvą į šoną, tai buvo spinta, mano spinta. Aš savo kambaryje. Nejaugi tai galėjo būti sapnas? Bet kaip? Tas skausmas.. Pačiupinėjau savo kaklą. Vis dėl to, tai buvo ne sapnas. Ant mano kaklo, buvo užklijuotas pleistras ir man skaudėjo visus kaulus.

-Pagaliau atsibudai. ,-Tuo pačiu metu, kai masčiau, įėjo Kostas.

-Taip ir maniau, kad tai tavo darbas, asile.. ,-man nekaip sekėsi tarti žodžius.

-Nusiramink, aš net neįsivaizduoju..

Aš pertraukiau jį.

-Dink iš mano kambario! ,-rėkiau ant jo.

-Bent leisk paaiškinti. ,-Tik dabar pastebėjau, kad jis buvo garuojančios arbatos, Jis ją padėjo ant stalo.

-Tai kodėl po galais, kai grįžau namo, mačiau ant kiemo tavo mašiną? ,-susinervinau, ir dar labiau pradėjo skaudėti kaklą. Veriantis, nežmoniškas skausmas.

-Ten buvo ne mano mašina. Tavo tėtis man paskambino, kad šiandien neateisi į mokyklą ir paprašė, kad atneščiau tau istorijos namų darbus.

-aš netikiu tavimi. ,-aš juo negaliu tikėti, nes mano tėvas taip nedaro.

-Tikėk.

-N..

Kostas atsisėdo ant kėdės, kuri buvo prie mano stalo, apsuko ją ir apsižergė ją, tuo pačiu metu jis manę pertraukė.:

-Atvažiavęs į tavo kiemą, pamasčiau mašiną, labai panašią į mano, tik numeriai skyrėsi. Aš sustojau gatvėje ir paspaudžiau garso signalą su alkūnę, to nenorėdamas. Tuo tarpu iš tavo namų išėjo du žmonės, negalėjau pasakyti jų lyties, jie abu buvo apsirengę juodai ir tuo pačiu su kepurėmis.

-Tai nieko nepaaiškina.

-Klausyk toliau: aš skambinėjau į tavo namo duris, niekas neatidarė, tad maniau paliksiu pašto dėžutėje užduotis, tik paspaudžiau rankeną ir jos atsivėrė. Ir pats nustebau. Įėjęs į vidų, pamačiau tave gulintį prie didžiojo kambario.

-prie svetainės?

-Taip. Tu net nejudėjai, kai šaukiau tavo vardą ir judinau tave, bet pulsas buvo. Nunešiau tave į pirmutinį pasitaikiusį kambarį, kuriame buvo lova.

-Čia mano kambarys.

-Aišku. Tai va, aš išėjau iš tavo kambario skambinti greitajai, kai pamačiau katiną, jis kniaukė.

-Pūkį. ,-pataisiau.

-Jei jo toks vardas. Susiradęs virtuvę, apieškojau spinteles ir paėmiau kačių ėdalo, įbėriau jo į ant žemės esančią lėkštutę ir užplikiau arbatos. Nuėjęs į tavo kambarį, pamačiau, kad tu atsimerkęs. Tai viskas ką aš mačiau ir ką dariau. ,-jis atsikvėpė.

Aš juo vis vien nepatikėjau..

-DINK IŠ MANO KAMBARIO, prašyčiau!!! ,-užrėkiau nors gal ir be reikalo.

-Jei tu to pageidauji, gerai. ,-Jis pakilo nuo kėdės. Tik dabar pamačiau, kad jis buvo su akiniais, jo paakiai buvo patinę ir pajuodę. Jis visas atrodė pervargęs. Kostas išėjo iš mano kambario ir uždarė duris.

-Na ir keistas tipas. ,-sumurmėjau. Bandžiau atsisėsti, bet nepavyko. Aš jaučiausi klaikiai, mano visas lėmuo... bandžiau pasikelti marškinėlius, su kuriais buvau. Taip ir maniau. Aš visas nusėtas mėlynėm.. Nenuostabu, kad man taip viską skauda..

-Danieli? ,-Tai vėl Kostas, jis įėjo į mano kambarį. –Ar čia tavo sąsiuvinis? ,-jo rankose buvo, kažkur matytas sąsiuvinis, bet negalėjau prisiminti kur.

-nežinau..

-Na, jis buvo pamestas ant grindų, kur radau tave. ,-pasakė jis ir padėjo sąsiuvinį ant mano stalo. Nesitikėjau, bet jis išėjo iš mano kambario.

-Lopas... ,-sumurmėjau ir bandžiau prisiminti kas buvo įvykę.. Pala..

-KOSTAI!! ,-Sušukau.

Jis įpuolė į mano kambarį.

-Kas atsitiko?!                               

-Na nieko, bet nesakyk nieko mano tėvams, ir nekviesk gydytojų, gerai? ,-bandžiau būti „geras“..

-Tai neišeitų į tavo naudą. ,-jis priešinosi.

-Man nieko baisaus nėra, tikrai. ,-melavau, nes jaučiausi kaip ką tik iš avarijos..

-Nemeluok, aš mačiau tavo kūną.. Visas mėlynes..

-ar sutarta? ,-apsimečiau negirdėjęs, ką jis sakė.

-Bus matyti. ,-Jis išėjo ir uždarė mano kambario duris.

Aš tuo tarpu pabandžiau užmigti..