3įrašas

Mane prižadino telefono skambutis. Telefono skambutis?? Pramerkiau akis ir pažiūrėjau į tą pusę, iš kurios sklido garsas. Ant mano stalo gulėjo naujutėlis Apple I-phone! Greitai pašokau iš lovos ir „nubėgau“ iki jo. Ekrane rodė –tėtis. Pakėliau ragelį.

-Taip?

-Na, kaip mano nauja dovana tau? Pagalvojau pravers einant į mokyklą. ,-Kalbėdamas telefonu įžengė į mano kambarį.

-tėti tu rimtai? ,-negalėjau suvaldyti džiaugsmo, bet kilo klausimas kodėl? Kodėl jis man padovanojo telefoną?

-Taip. Tu turbūt užmiršai kokia šiandien diena? ,-nusišypsojo jis.

-Sekmadienis? ,-nesusigaudžiau.

-Na taip ,-juokėsi jis. –Tu tikrai neprisimeni? ,-juokėsi vis.

-na ne..,-kas čia per svarbi diena? Nesupratau.

-Tavo Gimtadienis!! ,-juokėsi jis nesustodamas.

-Rimtai?!,-Labai nustebau, kaip galėjau tai pamiršti?? –Ačiū tėti.

-prašom sūnau. ,-sūnau? Turbūt man pasigirdo. Tėtis išėjo iš mano kambario, aš nuėjau į vonią ir nusiprausiau veidą taip pat išsivaliau dantis. Grįžęs į kambarį apsimoviau džemperį ir džinsus. Pasiėmiau I-phone ir atsisėdau ant krėslo. Negaliu patikėti, kad jis man padovanojo tokį brangų telefoną. Kažin mama jau grįžo? Nuėjau į apačią, pusryčiams pasidariau sumuštinį ir išėjau į rūsį pamaitinti kačiuką, pažaidžiau. Sugaišau vieną valandą. Užlipęs į savo kambarį, radau praleistą skambutį. Pagalvojau, kad mama, nes niekas daugiau šio numerio negalėtų turėti. Įsivedžiau „Mama“. Pasiėmiau dienoraštį ir pradėjau rašyti kas nutiko per šias dienas. Kai netikėtai kažkas paskambino į mūsų namo duris. Kas ten galėtų būti? Turbūt pas tėtį kas nors.

-Danieli! Atidaryk duris, aš negaliu atsitraukti nuo dujinės. ,-pasigirdo tėčio balsas iš apačios. Tėtis gamina valgyti?? O tai kur mama? Šiandien kažkokia išskirtinė mūsų šeimos diena.

Nulipau į apačią, kaip visada užkliuvau už gėlės vazono ir jį parverčiau.

-Mėšlas!! ,-sušukau. –ir už ką man taip?!

Palikau vazoną ramybėje ir nuėjau prie durų. Atidarius jas, man net žandikaulis „atvipo“.

-Lukai? Ką čia darai? ,-negalėjau patikėti to ką matau.

-Labas, Danieli. ,-jis įžengė pro duris.

-Labas, Lukai. Tai.. ką čia darai? ,-nesusigaudžiau nė trupučio, ką jis čia daro? Ir apskritai iš kur sužinojo, kur aš gyvenu?

-Ar gi dar nesupratai? ,-Nusijuokė Lukas. –Atėjau tavęs su Gimtadieniu pasveikinti kvaileli! ,-šypsojosi.

-A.. malonu. ,-bandžiau nusišypsoti, bet ne kas gavosi.

Jis išsitraukė iš nugaros paketėlį ir padavė man.

-Kas čia? ,-pažiūrėjau į jį.

-Dovana tau, imk. ,-šypsojosi.

-ačiū, nereikėjo.. ir.. iš kur sužinojai, kur gyvenu? ,-Nejaugi Diana buvo teisi? Jis čia kaltas, kad vakar ji pas mane atėjo?

-Ei, internetas visagalis !! ,-Nusijuokė.

-Rimtai? ,-Bandžiau nusijuokti. Jis žiūrėjo man į akis. Man pasidarė nejauku. –Ar tu... ,-nejaugi jis gėjus?

-O kas jei? -,nusijuokė.

-Tu gėjus?! ,-Bandžiau juoktis.

-Nu, ne, gal. Nu tai ne. ,-juokėsi.

-Nieko nesupratau, ką jis pasakė. ,-nusijokiau.

-Na tai aš jau eisiu. ,-Jis priėjo prie manęs.. ir PABUČIAVO!!

-Ką tu darai?! ,-atstūmiau jį, ir paėjau į šalį.

-atleisk, aš jau einu. ,-ir išbėgo pro atviras duris.

Kas čia ką tik nutiko. Aš stovėjau be žado. Paketėlis nukritęs ant žemės. Stovėjau sustingęs. Vaikinas mane pabučiavo?! Pasiėmiau odinę striukę ir bėgau iš namų. Norėjau pranykti, tiesiog išnykti iš šio pasaulio. Vaikinas man pabučiavo.. Jaučiuosi taip lyg būčiau įkritęs į mėšlo krūvą. Ir kodėl aš jam netrenkiau?! Ne.. negalėjau.. jis mano senas draugas. Ėjau gatve, mašinos važiavo ir važiavo. Praėjau pro kavinę, pažiūrėjau pro langą. Ten stovėjo Lukas! Ir ką jis čia daro?! Mane apėmė įsiūtis. Visų pirmą kaip jis galėjo taip pasielgti?! Totalus idiotas!! mėšlas!!! Staiga suskambo mano telefonas. „Tėtis“.

-Alio? ,-susinervinęs prakalbau.

-Kur tu prapuolei?! Vazą išvertei, nieko nesutvarkei!! Dar garaže gyvūną radau?! Kaip tai paaiškinsi?! ,-jis rėkė nesustodamas. Pirma mintis „šovusi“ man į galvą tai, nejaugi jis rado Pūkį?!

-Grįšiu sutvarkysiu ir nieko nedaryk Pūkiui! ,-rėkiau ir aš. Žmonės einantys pro šalį, sužiuro į mane.

-Pūkiui?! Tai jau ir vardą sugalvojai?! ,-rėkė.

-Taip!! Aš jį auginsiu ir man neuždrausit! ,-rėkiau.

-Neši savo riebų, storą užpakalį namo!! ,-rėkė jis.

Tėvas dar bandė kažką sakyti, bet aš numečiau ragelį išjungiau telefoną. Nudrožiau į parką. Bent jame galbūt galėsiu nusiraminti. Perėjau per pėsčiųjų perėja, dar tyliai burbuliuodamas po nosimi.

Parkas buvo gražus, kaip merginos pasakytų. „Romantiška vieta“. Man jis tiesiog buvo paprastas, gražus parkas. Atsisėdau ant suoliuko prie ežero. Visokios šlykščios mintys lindo į galvą. Ypač apie Luką, tą sušiktą idiotą!! Noriu jį tiesiog pasmaugti. Užsidėjau kapišoną, įsijungiau telefoną. Penkios gautos žinutės visos nuo tėvo. Ištryniau neskaitęs.

Sėdint dar labiau ėmė pyktis, atsistojau ir pradėjau vaikščioto. Tėvas vėl bandė skambinti, todėl vėl išjungiau telefoną. Atsisėdau ant suoliuko ir stebėjau gatve  einančius žmones. Staiga pamačiau keistą dalyką. Žmogus (negalėjau pasakyti tai mergina ar vaikinas) stovėjo vidurį gatvės ir į jį/ją lėkė didžiuliu greičiu mašina!