2Įrašas

-Labas, Danieli.

Prieš mano akis stovėjo mano buvusi mergina.

-ką tu čia darai? Ir apskritai kaip tu čia atsiradai? ,- buvau sumišęs kaip niekada. Ji buvo paskutinis žmogus kurį norėčiau matyti. Nužvelgiau ją ir pamačiau jos rankoj savo dienoraštį!

-kaip gražiai pasitinki mane.. ,-nusišypsojo velniška šypsena ir atsisėdo ant mano lovos vartydama mano ką tik užsivesta dienoraštį.

-o turėčiau kitaip? ,-iškošiau sukandęs dantis, ir nusukau akis šalin.

-na mes seniai tebuvom susitikę, matau ir sąsiuviniuose apie mane rašai. ,-velnišku žvilgsniu žiūrėjo ji į mane.
Jos vardas Diana, jai 17metų, ji iš Vilniaus. Aš dar pats nesuprantu, kaip aš jai galėjau patikti?.
-bet, ką tu čia darai? Ir ten visai ne apie tave! ,- pakėliau akis į ją.

-taip sakai? ,-ji ėjo link manęs. – argi tu manęs nemyli? ,- ji žiūrėjo tiesiai man į akis.
-tu žinai, kad tarp mūsų nieko nebus. ,-nustūmiau ją šalin ir paėjau į šoną.

-aš taip nemanau. ,-nežinau kaip, bet ji viliojo mane.

-Diana, prašyčiau.. ,-nepatinka man taip, kai merginos taip elgiasi.. atsisėdau ant lovos.

Diana atsisėdo ant kėdės prie mano stalo, pasiėmė tušinuką ir kažką įrašė į sąsiuvinį.

-ką tu darai? ,-stojausi. –atiduok, čia ma..

-tavo kas? ,-pakėlė piktas akis į mane.. Taip ji vienas tų žmonių kurių emocijos labai greitai keičiasi.

-sąsiuvinis..,-išlemenau. –bet ką tu čia darai? –žiūrėjau į ją.

-jau sakiau.,-nusisuko nuo manęs, ir toliau kažką braižė/rašė į sąsiuvinį.

-bet rimtesnė priežastis yra...?-priėjau prie jos ir pasilenkiau prie jos ausies.
-kas yra? ,-jutau, kaip ji susijaudino. Prigavau ją!

-na.. ,-tiesiau rankas ją apkabinti.

-kąą,tu daraiii? ,-sukosi į mane. Aha aš ją prigavau! Puoliau griebti sąsiuvinį!

-senas išdavikas!,- užriko ji. O aš jau laikiau rankose savo sąsiuvinį.

-tas pats, saulute. ,-nusišypsojau šelmiškai. –tai gal dabar malonėsi išeiti iš mano kambario?

-ne. ,-susiraukė ji.

Ėjau link kambario durų.

-kur tu eini? ,-paklausė Diana.

Nerūpėjo man jos kvailas klausimas. Lipau laiptais žemyn, kur pagal viską turėjo būti mano mama.

-maam? ,-šaukiau. –mama, kur tu? ,-šį kartą garsiau. Jokio atsakymo neišgirdau. Nuėjau į virtuvę, jos ten nebuvo, svetainėje taip pat. Nuėjau atgal į savo kambarį.

-Diana, nematei .. ,-kambarį Dianos nebuvo. –Diana, po velniais, kur tu?! ,-šaukiau.

Išėjau iš kambario į koridorių, tiesiu taikiniu šoviau į darbo kambarį.

-Diana, ką tu čia darai? ,- pats nesupratau kodėl ji čia.

-o kaip tu galvoji? ,-nusišypsojo ji savo įprasta šypsenėle.

-iš kur aš turėčiau žinoti?! ,-užrėkiau.

-na juk tu myli mane? ,- ji sėdėjo prie kompiuterio stalo, ir jau jungė kompiuterį.

-Diana, tu pati puikiai žinai mano atsakymą. Beje, ar nematei mano mamos, kad tu jau čia? ,-„mečiau“ akis į šalį.

-ne. ,-nusisuko nuo manęs ji.

-beje, kada žadi išvažiuoti.?

-kai pasakysi, kad myli mane.

-bet kam tau to reikia?

-ot šiaip sau. ,-nusišypsojo.

-Bet kam tau viso to reikia? ,-numykiau.

Netikėtai suskambo jos telefonas.

-viskas įvykdyta? ,-kalbėjo ji. –taip jis čia su manim ,-žvilgtelėjo į mane. Diana atsistojo ir ėjo link manęs. –kodėl? ,-ji kalbėjo nesuprantamai, norėjau sužinoti su kuo ji kalba, nieko nelaukęs, neklausiau proto ir pabučiavau ją... Jos telefonas nukrito ant žemės ir išsijungė.

-Ką tu čia darai? ,-susigėdo ji ir pakėlė telefoną.

-kas skambino? ,-dabar jau gailėjausi, kad neklausiau savo proto..

-ne tavo reikalas. ,- išėjo iš kambario.

- tai gal jau išvyksti? ,-nusišypsojau.
-taip... bet mes dar susitiksim. ,-pažiūrėjo į mane.

-oi, kaip gaila.. pamaniau ilgiau pabūsi, gi taip seniai matėmės. ,- šypsojausi „dirbtinai“.

-tai tu mane myli? ,-nužvelgė mane.

-Diana, tarp mūsų viskas seniai baigta. ,-susinervinau, lygtai ji to nežinotų.

-bet kodėl..

-tai gal jau eisi? ,-šiurkščiai pasakiau.

-taip. Mes dar susitiksim, patikėk manimi. ,-ji priėjo prie manęs ir pabučiavo.

-baik Diana!,-atstūmiau ją ir užtrenkiau laukines duris.

Nuėjau į savo kambarį atsiversčiau savo vadinamąjį dienoraštį ir perskaičiau tai, ką Dianą rašė:

Danieli, aš atvažiavau ne dėl tavęs, mane privertė. Lukas.

Nepatikėjau savo akimis. Perskaičiau dar tris sykius, kol supratau, kad čia tikrai taip parašyta. Lukas buvo mano vaikystės draugas, galima sakyti jis man kaip brolis. Jis iš Vilniaus, bet kartu su juo gyvenome ir Londone. Bet galbūt tai ne tas Lukas? Galbūt Diana turėjo kitą vaikiną omenyje?.

Atsiguliau ant lovos, ir nejučiomis užmigau.. Visgi jau 11valanda vakaro..