5Įrašas

-Negaliu, beje, labai užjaučiu dėl mamos. Ir čia tau nuo.. ,-tiesė ranką su gėlėmis.

-leisk atspėsiu, nuo Luko.? ,- net neketinau imti kvailų gėlių...

-Na paimk gi. ,-ragino mane Diana.

-Neimsiu. ,-Atkirtau šiurkščiai.

Netikėtai suskambo Dianos telefonas.

-Atsiprašau, turiu eiti. ,-pasakė Diana, įgrūsdama gėles į mano ranką. Aš palaukiau kol ji nueis už kampo ir išmečiau gėles į šiukšlinę.

-Na jau, mergina padovanoja tau gėles, o tu jas išmeti?. ,-kalbėjo kažkas už mano nugaros. Greitai atsigręžiau. Prie ligoninės durų stovėjo 17-18metų vaikinas. Juodais plaukais. Apsivilkęs džinsus ir odinę striukę.

-Ji ne mano mergina. ,-atkirtau žiūrėdamas į jį.

-Nejaugi „ne merginos“ dovanoja gėles ir.. ,-nužvelgė į supakuotą dėžutę mano rankose. –ir įvairias kitas dovanas. ,-pabaigė jis, su šypsenėle veide. Jau buvo vėlyvas vakaras, tad gatvėje sušvietė šviesos. Ir pamačiau jį geriau. Jo šypsena buvo.. pikta?! Kažkas ne to..

-Atsiprašau, turiu eiti. ,-praėjau pro jį ir įžengiau į ligoninę. Ėjau link tėčio paklausti kaip mamai ir norėjau eiti namo. Buvau labai pavargęs po šiandienos įvykių.

-Tėti. ,-priėjau prie jo. Jis sėdėjo laukiamajame ant kėdės. –Kaip mama?. ,-žiūrėjau į jį. Jis žiūrėjo į mane, bandė kažką įžiūrėti mano veide, bet mano veidas buvo bejausmis.

-Dar nepabudo. ,-liūdnai pasakė. Aš atsisėdau šalia jo, paketėlį padėdamas ant kėdės šalia manęs. Man jo pagailo.. Nežinau kodėl, gal dėl to, kad jis vis dėl to mano tėvas?

-Tu pavargęs.. ,-pasakė jis, nužvelgdamas mane.

-Truputį. ,-numykiau... Užsimerkiau...

Mane labai troškino, tad pakilau ir nuėjau iki gėrimų automato. Jis buvo už kampo prie lango. Išsitraukiau du litus iš kišenės. Kažin iš kur jie atsirado? Pasiėmiau kavą. Atsistojau prie lango ir žiūrėjau į žvaigždėtą dangų. Atsidariau langą, vis dėl to norėjosi gryno oro. Atsisėdau ant palangės ir gėriau kavą. Žinau, kad aš ligoninei, bet vis vien, koks skirtumas?! Mano gyvenimas ar taip ar taip grynas MĖŠLAS.. Staiga kažkas mane pastūmė, net nepajutau, kaip kažkas galėjo prieiti prie manęs. Aš buvau trečiame ligoninės aukšte. Kai mane pastūmė aš užsimerkiau, bet kai pajutau, kad krentu atsimerkiau prie ligoninės pamačiau žmogaus siluetą.. ne aš jį pažinau. Tai tas vaikinas kur buvom susitikę prie įėjimo..

-Danieli! ,-šaukė mano vardą tėtis. Atsimerkiau, pamačiau laimingą ir verkiantį tėčio veidą. Aš pajutau, kad sėdžiu.

-ar aš miriau? ,-mano balsas nuskambėjo, būnant sąžiningam, DURNAI.

-Ką tu čia nusišneki?! ,-užrėkė mano tėtis, šįkart piktu balsu. –tu užmigai vakar naktį. !

-tai kodėl mane prižadinai?! ,-ir kaip aš nesupratau, kad sapnuoju, gi mes esame pirmame aukšte, o ne trečiame.. Kvailos smegenys. –tai kas atsitiko? ,-nužvelgiau jį.

-mama atgavo sąmonę! ,-laimingas sušuko jis.

-rimtai? ,-nudžiugau ir aš.

-einam į jos palatą! ,-pasakė tėtis, kiek per garsiai. Aš atsikėliau, pamačiau paketėlį ir įsikišau jį į striukės kišenę. Nuėjom iki seselės, paklausti ar galima aplankyti Ponią Wilson.

-Na dar ji silpna, bet galite. ,-pasakė seselė. Ta pati, su kuria kalbėjausi anksčiau.

-ačiū jums! ,-sušuko tėtis ir „lėkte nulėke“ iki mamos palatos.

Atidarėme duris ir įėjome. Mama miegojo, tad atsisėdome palatoje ant kėdžių ir laukėm.

-Tėti, aš einu namo. ,-Pakilau.

-O kaip mama?! ,-piktai paklausė, bet tyliu balsu.

-aš grįšiu gi!

-nu eik, eik. Išsikviesk taksi. ,-jau traukė pinigus.

-aš pareisiu, nėra taip toli. Noriu gryno oro.

-vis vien paimk pinigus. ,-padavė 50lt.

-Ačiū, numykiau ir išėjau iš palatos.

Supypsėjo mano telefonas. Gavau žinutę nuo Urtės.

Labas Danieli, dar tu ligoninei? Gal norėtum aplankyti mane? (linksma  šypsenėlė)

Urtė.

Nieko neatrašiau, išsijungiau telefoną. Dar sumanys Lukas parašyti. O aš to tikrai nenoriu. Įsikišau telefoną į kišenę ir nuėjau link jos palatos. Jos palata buvo antrame aukšte. Lipau laiptais, bet sustojau laiptų viduryje. Nežinau kodėl, ir nesupratau. Bet aš nenorėjau jos dabar matyti.. apsigręžiau ir ruošiausi eiti atgal.

-Oo, malonu tave vėl pamatyti. ,-pakėliau akis, tai buvo Urtės tėtis. –Eini aplankyti Urtės? ,-šypsojosi jis.

-na. Taip. ,-nusišypsojau, tikėdamasis, kad patikės mano „šypsena“..

-Tai eime kartu. Ir aš einu pas ją.

Užlipome laiptais į viršų. Jos tėtis įėjo į palatą aš iš paskos.

-Sveika Urte. ,-nusišypsojau. Ji gulėjo lovoje ir kažką darė su telefonu. Ant jos staliuko buvo pamerktos penkios rožės. Turbūt nuo vaikino. Taip pat ant staliuko buvo vaisių ir saldumynų. Urtė mane pamačiusi nusišypsojo.

-Labas! Kaip tik ruošiausi tau rašyti. ,-nusišypsojo Urtė.

Jos tėtis priėjo prie jos ir pabučiavo jai į kaktą. Aš atsisėdau ant kėdės prie jos lovos.

-Kaip koja? ,-paklausiau su šypsena veide.

-Jau daug geriau, greitai mane paleis iš ligoninės. ,-nusišypsojo Urtė. –Beje, tėti, gal galėtumei nupirkti mineralinio? ,-Ji pažiūrėjo į tėtį.

-Tai žinoma, netrukus grįšiu. ,- Jis pabučiavo ją vėl. Kokia graži šeima, pamaniau ir nejučiomis nusišypsojau. Jos tėtis išėjo iš palatos ir uždarė duris.

-Kaip tavo mama? ,-paklausė Urtė.

-nežinau.. ,- žiūrėjau į ją vėl. Nenorėjau apie tai kalbėtis su ja.

-Neatsigavo? ,-Urtė taip pat į mane žiūrėjo.

Aš nežinau kas man pasidarė. Palatoje nieko daugiau nebuvo. Aš pakilau nuo kėdės, priėjau prie Urtės ir pabučiavau ją tiesiai į lūpas. Nesitikėjau to, bet ji atsakė man tuo pačiu. Kai supratau ką padariau atsitraukiau.

-Atsiprašau. ,-nusijuokiau.

-Nieko, ne kartą man jau taip buvo. ,-nusijuokė kartu ir ji.

-Aš jau eisiu, turiu grįžti namo. ,-pasakiau žiūrėdamas jai tiesiai į akis.

-Gerai, susirašysime! ,-nusijuokė Urtė.

Aš išėjau iš palatos, nulipau laiptais ir ėjau link išėjimo. Įsijungiau telefoną. Gavau tris žinutes nuo tėčio. Juose rašė, kad vakare ateičiau, ir kad nebeišsijungčiau lauk telefono. Nieko neatrašiau. Išėjau iš ligoninės ir patraukiau link namų. Mano skrandis keistai sugurgė. Aš šiandien dar nieko nevalgiau. Paėjęs geroką kelią nuo ligoninės pamačiau maisto parduotuvę, įėjau į ją. Ėjau pirmiausia prie kačių maisto, pūkiui. Supypsėjo telefonas, išsitraukdamas jį, į kažką atsitrenkiau. Pakėliau akis, tai buvo tas nepažįstamasis, išvakar vakaro! Jis buvo su mergina.

-Atsiprašau, seni. ,-nusijuokiau.

-Tai tu! ,-sušuko nusijuokdamas jis.

-Ne tu, o aš. ,-Nusijuokiau.

-Aišku. ,-nusijuokė. Mes abu juokėmės, kai kokie idiotai. Aš pirmas tai supratau ir nustojau juoktis. Ėjau toliau, paėmiau pūkiui ėdalo ir sau bandelių su kremo įdaru. Išviso sumokėjau 10lt.

Prisiminęs gautą žinutę, išsitraukiau telefoną. Žinutė buvo nuo Urtės.

Sveikas, čia vėl aš. O kiek tau metų? (besijuokianti šypsenėle)

Atrašiau:

Man 16, brangute. O tau? (Besijuokianti šypsenėlė)
Iš tikro aš nežinau kodėl ją pabučiavau. Aš jos nesu įsimylėjęs. Bent taip pats manau. Man ji patinka, kaip gera draugė. Ėjau šaligatviu. Pamačiau parką. Perėjau per pėsčiųjų perėja. Ėjau vėl. Prie manęs privažiavo mašina, atsidarė langas ir pamačiau žmogaus veidą, tai buvo jis, nepažįstamasis!

-Sveikas. ,-pasakė jis ir nusijuokė.

-Tu ką mane seki? ,-nusijuokiau ir aš.

-Ne, tu tiesiog pametei dėžutę gauta nuo merginos. Parodė per langą dėžutę.

-Ji man ne mergina ir gali pasilikti tą dėžutę, man jos nereikia. ,-ėjau toliau.

Jis išlipo iš mašinos ir sustabdė mane.

-Imk tiktai. Beje, mano vardas Kostas. ,-prisistatė pagauliau jis.

-aišku. Gerai, ačiū ,kad padavei dėžutę, bet aš privalau eiti namo. ,-ėjau toliau, net nežadėjau sakyti savo vardo jam. Dar koks nors gėjus prisiknis.

Parėjęs pagaliau namo, pamačiau tai ko išviso, nenorėjau matyti.