13 ĮRAŠAS

Vos jis tik išėjo iš mano kambario aš užmigau..

Atsibudau dar didesnėje tamsoje, mane labai prispyrė į tualetą, tad atsikėliau ir ėjau link savo kambario durų, tik kažkam įspyriau? Greitai įjungiau šviesą, nes buvau prie jungiklio. Tai buvo Kostas.

-Ką čia darai? ! ,-gal jis gėjus, ar kas jam??

-nežinojau kur kitur galėčiau miegoti, tad įsitaisiau čia. O kur tu eini?

-kur reikia ten ir einu. ,-pasukau link durų.

-Palauk, o tu kaip manai, iki pirmadienio pasveiksi? ,-nusišypsojo.

-Taip.

-Tada labai gerai, man reikia pirmadienį užvežti vienus dokumentus į ligoninę, galėsi vietoj manęs nueiti. ,-nebesiklausęs jo, trenkiau durimis ir nupėdinau ligi tualeto. Nuėjęs į tualetą, padariau savo reikalus ir nusiploviau rankas. Tas pydaras rimtai mane gydo tik dėl sau teikiamos naudos... Parėjęs į kambarį pamačiau Kostą, šį kartą jis sėdėjo ant grindų. Ir kas per debilas?

-Danieli.. ,-Kostas atsistojo ir prirėmė manę prie sienos.

-ką tu čia darai?! Aš jam nieko negalėjau padaryti jis laikė stipriai mano rankas prispaudęs prie sienos. Pabandžiau spirti, bet jis sugebėjo prispausti ir jas.

-Danieli.. aš tave myliu. ,-jis mane pabučiavo!! Muisčiausi kiek galėjau, šiaip ne taip ištrūkęs, ruošiausi trenkti, bet buvau per daug silpnas, o jis per stiprus, jis sulaikė mano smūgį ir parvertė manė ant lovos. Mano krūtinę ir visą liemenį pervėrė skausmas.

-Liaukis asile!! Man gi dar skaudą viską!!

Jis pradėjo bučiuoti mano kaklą.

-tu myli manę? ,-klausė.

-aš ne gėjus!!!

Jis atsitraukė ir išėjo iš mano kambario.

-Pamatysi, pakeisi savo nuomonę. ,-jis nusišypsojo ir išėjo.

DEBILAS!!! Išjungiau savo kambario šviesą, kad ir kaip būtų keista, šiandien neturėjau jėgų kovoti.. Atsiguliau į lovą, ir bandžiau užmigti. Įdomu kokia šiandien diena?

Aš guliu ant svetainės grindų, pekeliu galvą. Aš atpažįstu tą žmogų. Tai buvo Dominykas!!! Luko geriausias vaikystės draugas, ligi tol, kol mes nepradėjome jo erzinti. Jis buvo mūsų pasiuntinukas.

-Dabar žinosi kaip lysti prie Luko.,-jis atsitūpė, pakėlė mano galvą ir trenkė į veidą.

-Kelkis!

Pajutau kaip kažkas, kažką ant manęs užmetė. Atsimerkiau. Tai buvo Kostas, jis ant mano lovos numetė juodas kostiumo kelnes, švarką, raudonus marškinius ilgom rankovėm, raudoną kaklaraištį. Kas per nesąmonė?

-Kelkis ir eini į apačią pusryčiauti. ,-jis buvo šiandien lyg ir piktas. Akys juodos, atrodo, kad visą naktį jis nemiegojo.

-kam tas kostiumas? ,-šiaip ne taip pasakiau.

-Apsirenk. ,-jis į manę, net nepažiūrėjo.

Gal kas vakar nutiko? Aš negalėjau prisiminti. Kažkur apie 15minučių dar pagulėjau lovoje, po to atsistojau, keista... Šiandien tikrai jaučiuosi daug geriau. Nusimoviau savo maikę, su kuria miegojau. Kažin pasilikti tvarsčius? Turbūt pasiliksiu, nes dar skauda iš tikro, bet ne taip stipriai. Apsimoviau marškinius. Tuo pačiu spintoje susiradau triusikus, gi be jų niekur neisiu.

-Pagaliau. ,-pats sau garsiai pasakiau, kai juos radau.

Apsimoviau kelnes, kojines ir užsidėjau švarko. Bandžiau užsidėti kaklaraištį, bet niekaip man neišėjo jo užsirišti, tad tiesiog įsidėjau į kišenę. Lipau laiptais žemyn, Kostą pamačiau virtuvėje jis sėdėjo prie stalo ir skaitė laikraštį. Ant stalo buvo padėtos kažkokios salotos, kepsnys ir kažkokios sultys. Aš nežinau kodėl, gal dėl to, kad kažkas nutiko vakar, bet negaliu prisiminti, aš nėjau valgyti. Nuėjau prie batų. Nejaugi tas lopas nupirko man kostiumą? Nes aš jo neturėjau, net batų neturiu, kad tiktų prie kostiumo. Susiradau savo kasdieninius sportbačius, koks skirtumas kaip atrodysiu. Net nežinau kam turiu taip rengtis.

-Danieli, kodėl neužsirišai kaklaraiščio? ,-Kostas stovėjo už manęs, jis buvo aukštesnis už manę, bet kaip aš nepajutai, kad jis priartėjo?

-Nenoriu. ,-apsimečiau.

-Tik nesakyk, kad nemoki užsirišti? ,-nusijuokė. Jis apgamino mane, rankas sukryžiavęs apie mano kaklą. Jis stovėjo man už nugaros.

-Ką tu dirbi?!! ,-užrėkiau, ir bandžiau su alkūne trenkti jam į pilvą. Pataikiau, jis manęs nesulaikė. Trenkiau dar kartą, jis manęs vis vien nepaleido. Trenkiau apie 10kartų, bandžiau spirti, bet nepavyko. Jis išėmė iš mano kišenės kaklaraištį ir užrišo, kai jis rišo, aš netrenkiau jam. Aš tik sustingau. Kai jis užrišo, nuėjo į virtuvę.

-Eik valgyti. ,-jo balsas buvo nepasikeitęs, negalėjau suprasti ar jis piktas ar ne..

Mano skrandis sugurgė.. Na taip, aišku.. Nuėjau į virtuvę ir atsisėdau prie stalo. Kostas kaitė vandenį.

-Gersi kavos?

-Ne.

Kostas užsipylė sau kavos ir atsisėdo prie stalo, tik iš kitos pusės. O aš pradėjau valgyti.

-Tu žinai kokia šiandien diena? ,-Jis manęs paklausė.

-O kaip tau atrodo. ,-sukramtęs maistą, atšoviau.

-Šiandien pirmadienis. ,-nusišypsojo, bet į mane nepažvelgė.

-Tai kam man tas kostiumas?

-Turėsi nuvažiuoti į mano biurą ir nuvežti šiuos dokumentus. ,-jis atsistojo, nuėjo iki spintelės kur buvo jo tašė, išsitraukė storą sluoksnį popierių ir padavė man.

-Į biurą? Tu buvai sakęs, kad į ligoninę. ,-ką jis dar prisimastys..

-Juokavau. Į biurą. ,-piktai pasakė.

-man reikia į mokyklą. ,-Sumurmėjau. –Beje, šiandien mano tėvai grįžta.

-Negrįžta, jie skambino, sakė pasakyti tau, kad grįš penktadienį. Ir į mokyklą tu toks neisi.

-Tai tu dar kažką kitą dirbi? Ne tik mokytoju? ,-piktai paklausiau. Man kilo nervai..

-Taip. Čia adresas. ,-jis pastūmė lapuką su adresu.

„Tokijas, Japonija. Ritsu.“

-Tu dirbi Japonijoje?! ,-užrėkiau ir pakilau nuo stalo. –Kaip aš tavo manymu ten pateksiu, asile?!

-Taxi bus po dviejų minučių, Japonijos oro uoste tavęs lauks limuzinas, nuveš ir parveš. Grįžt spėsi šiandien, skrisi su nuosavu lėktuvu.

-Tu gal koks milijardierius? ,-aš buvau be žado.

-Tavo taxi jau čia. Beje, ,-jis nužvelgė mano kedus. – aš tau nupirkau batus, jie prie durų koridoriuje.

-Tu kažkoks idiotas!! Aš niekur nežadu važiuoti!!

-Na gerai, aš jau turiu eiti į darbą.

-Tu trenktas. ,-aš stovėjau ir nejudėjau. –Arba tu kurčias?

Jis atrodė taip, lyg jam nebūtų svarbu ką aš jam sakau. Jis tik pasinaudojo mano nuostaba, kad aš nepajudu ir pabučiavo mane į žandą. Tai štai kas vakar nutiko! Aš prisiminiau! Šis idiotas yra GĖJUS... Aš atgavęs žadą, trenkiau jam į pilvą, bet neįtikėtina.. Jis sulaikė mano kumštį ir užsuko ranką.

-Apsimauk batus, taxi laukia.

Prie durų pamačiau Pūkį.

-Ei, pydare? Bent pašėrei mano katiną? ,-iškošiau pro dantis. Jis paleido mano ranką, ir leido man apsimauti batus. Aš jos moviausi juos, nes jis stipresnis už mane, negaliu pasipriešinti. Apsimovęs batus atidariau duris.

-Be šitų niekur nenuvyksi. ,-Jis padavė dokumentus. Aš juos paėmiau ir nuėjau prie taxi. Įlipau į ją.

-Tu ponas Ritsu? ,-paklausė vairuotojas.

Aš nespėjau atsakyti, Kostas atėjo ir pasakė, kad vietoje jo pačio, važiuoju aš.

-aišku. ,-Pasakė vairuotojas ir mes pradėjome važiuoti. Aš beveik nieko nemačiau, aš viską prisiminiau kas vakar įvyko, vakar ir šiandien tas suskis mane pabučiavo.. Jis grynas Lukas pydarų pydaras.. Aš nepastebėjau, nei kada mes išvažiavome iš Klaipėdos ir kada privažiavome Kauno oro uostą.

-Jau pinigus tikiuosi jums užmokėjo? ,-piktai pasakiau.

-Taip, galite lipti.

Aš išlipau ir nuėjau link įėjimo. Žinojau kur man eiti, nes šituo oro uostu, jau skridau 4kartus. Nuėjęs į registratūrą, paklausiau kur Ritsu lėktuvas, kuris skrenda į Japoniją.

-Atsiprašau, tokio lėktuvo nėra.

-Tada koks lėktuvas skrenda į Japoniją?

-Po 5minučių, prie 3vartų.

-Ačiū.

Nuėjau prie 3vartų, bilieto neturėjau. Apieškojau dokumentus, kuriuos man tas lopas buvo davęs. Taip, juose radau bilietą, savo pasą, ir apie 5000jenų. Turbūt čia Japoniški pinigai. Padaviau bilietą, ir nepajutau, kaip aš jau sėdėjau lėktuve.