21 įrašas

-Žinau, kad tu nekenti to berniuko Luko ir nenuėjai į susitikimą su Urtę. ,-jis pasitraukė nuo mano veido ir nulipo nuo manęs, paleidęs rankas ir kojas.-Labanaktis, saldžių sapnų. ,-Jis apsisuko ir išėjo iš mano kambario.

Aš likau gulėti lovoje visas sustingęs. Kas jis toks, kad drįsta taip kalbėti?! Aš atsikėliau iš lovos ir išbėgau iš kambario. Nubėgau į pirmą aukštą, Kostas sėdėjo svetainėje ant sofos ir žiūrėjo televizorių. Aš priėjau prie jo ir sugrėbiau jam už kaklaraiščio. Jis tiesiog nusišypsojo. Mane tai dar labiau sunervino.

-Ką tu nori parodyti, taip elgdamasis?! ,-rėkiau jam į veidą, o jis dar vis šypsojosi. Aš pasiruošiau jam trenkti.

-Kaip elgiuosi? Ar šitaip? ,-jis atsistojo ir apkabino mane. Aš išsisukau iš jo glėbio ir trenkiau jam į veidą. Jis vėl nusišypsojo. Aš ruošiausi jam trenkti atgal, bet jis sugavo mano kumštį ir užlaužė ranką.

-Tavo vietoje, šitaip nesielgčiau. ,-Jis tai pasakė su pašaipėle balse ir nusibraukė su kumščiu kraują iš po lūpos, ir nuėjo link laukinių durų. –Rytoj ryte užsuksiu tavęs į mokyklą. ,-Kostas pasakė ir išėjo iš namų.

-Debilas.. ,-sumurmėjau ir nuėjau atgal į savo kambarį. Buvau persiutęs ir iš nervų spyriau į savo kambario duris, skaudėjo. Parėjęs į savo kambarį, kritau ant lovos ir pasiėmiau telefoną. Gauta viena žinutė. Kvailas įtrūkimas neleido paspaudi ekrano, kad eitu perskaityti, dar labiau susinervinau ir sviedžiau jį į spintos duris. Greitai pašokau, susiprotėjęs ką padariau.

-f*ck! ,-nusikeikiau angliškai ir pakėliau telefoną.

Baterija iškrito, viršelis suskilo, nugarėlė įskelta. Pakėlęs telefoną įdėjau jį į stalčių ir nuėjau gulti.
Varčiausi lovoje gan ilgai, bet kai atsimerkiau pamačiau, kad jau rytas. Išgirdau kažkokį trenksmą, kuris mane ir prižadino, siekiau telefono, kur jis visada guli, bet pajutęs, kad jo ten nėra, prisiminiau, kad jis stalčiuje. Išlipau iš lovos ir nulipau laiptais į pirmą aukštą, iš kur išgirdau

trenksmą. ėjau link virtuvės ir pamačiau Pūkį išbėganti iš jos. Įžengęs į virtuvę, krūptelėjau.

-Jau atsikėlei? ,-Tai buvo Kostas. Jis atsisuko ir nusišypsojo pamatęs manę. Jis buvo su prijuoste ir kažką kepė.

Nieko jam neatsakęs, nuėjau į savo kambarį ir persirengiau. Persirengdamas burbėjau sau po nosim.

-Lopas.. atsivilko mat.. jau atsikėlei? ,-pamėgdžiojau jo balsą, pasityčiodamas. –Tai ne blet.. lunatikas aš. ,-susinervinau ir susimečiau į kuprinę kaip visada visas knygas, išsitraukiau iš stalčiau telefoną. –Jei jis jau čia, reikia jį išnaudoti. ,-šyptelėjau. Įsidėjau telefoną į kuprinę ir nulipau laiptais žemyn.

-Jei tu mano prižiūrėtojas, tu turi man padėti, taip? ,-paklausiau šyptelėdamas pusę lūpų ir atsisėdau ant virtuvinės kėdės, ją apžergdamas. Kostas buvo dar prie keptuvės, pamačiau, kad jis kepa blynus.

-Nori pinigų? ,-jis ramiai paklausė, net nežvilgtelėjęs į manę.

-Taip.

-Kiek?

-300Lt. ,-ramiai pasakiau, „valgydamas“ jį žvilgsniu.

-pasiimk iš piniginės.

-Kur ji? ,-apsižiūrėjau kur ji galėtų būti, buvau nustebintas, kad jis taip lengvai sutinka duoti 300lt.

-Kišenėje. ,-Ramiai atsakė.

-Kokioje? ,-piktai paklausiau.

-Kelnių.

-Kur jos?

-Čia. –jis pasakė ir pasiėmęs lėkštę, įdėjo blynus. aš į jį pažiūrėjau, kaip į kokį idiotą.

-tai duosi?

-Pasiimk. ,-jis padėjo lėkštes ant stalo. Aš tikrai neliesiu jo kelnių.. Kurias jis turi apsimovęs!

-Tada bent paskolink telefoną, nes mano sugedo.

-Tai galėsime užsukti kur nors po mokyklos.

Šiandien buvo penktadienis. Tikiuosi šiandien jokių nesąmonių nebus.. Pavalgęs pusryčius pasižiūrėjau į laikrodį buvo po 7.20.

-Padarei namų darbus? ,-manęs paklausė Kostas, plaudamas indus.

-Tai kaip aš negalėčiau jų nepadaryti..

-Žinau, kad nepadarei.

-Tu gal koks nors burtininkas?! Kad jau viską apie manę žinai?! Pydaras blet. ,-Pakilau nuo stalo, pasiėmiau kuprinę ir ėjau link laukinių durų.

-Panašiai. ,-jis kuo ramiausiai atsakė, o aš dar labiau susinervinau.

Bandžiau atidaryti duris, bet jos neatsidarė, pažiūrėjau spynoj rakto, jo nebuvo.

-Kur raktas?! –užrėkiau, kad jis girdėtų.

Kostas atėjo prie virtuvės durų staktos, atsirėmęs į ją jis susikėlė rankas ties krūtine ir nusišypsojo.

-o kam tau jo?,-švelniai paklausė.

-Nes man jo reikia!,-sušukau ir ėjau link jo, man nerūpėjo kad jis stipresnis už manę, man užvirė kraujas. Aš jam spyriau, bet jis lengvai sulaikė mano koją, su savo koją. Šituo veiksmu buvau nustebintas. Pabandžiau trenkti iš kumščio, jis jį sulaikė ir trenkė man į pilvą. Aš susiriečiau, smūgis buvo stipresnis, nei tikėjausi ir daug greitesnis, nei spėjau jam trenkti iš kitos rankos.

-Aš tau sakiau taip nesielgti. ,-Jis tai pasakė tyliai man į ausį ir trenkė dar kartą. Bet šį sykį, silpniau.