16įrašas

Aš atsisukau ir negalėjau patikėti šiuo vaizdu...

Prieš mano akis stovėjo Lukas.. Atsistojau. Lukas šypsojosi, o mane persmelkė pyktis. Kaip jis drįsta rodytis man akyse? Maniau, kad aš jam pasakiau, kad jis dingtų man iš akių..

-Ko nori? ,-vis dėl to pabandžiau išlikti ramus.

-Na.. norėjau pasikalbėti. ,-jis pradėjo eiti link manęs.

Aš nebesusilaikiau. Jis tiesiog mane nervino, aš ruošiausi jam smogti.

-Danieli, štai kur tu! ,-Už Luko nugaros, pamačiau atbėgančią Urtę. Aš nuleidau ranką.

-Labas Urte. ,-nusišypsojau ir pamojavau.

Ji sustojo ir įsmeigė žvilgsnį į Luką. Aš nuėjau prie Urtės, paėmiau jai už rankos ir pradėjau ją vesti.

-Ei, ar jis tavo draugas? ,-ji sustojo, bet vis dar šypsojosi.

Aš taip pat sustojau ir atsisukau į Luką.

-Jis?.. ne, pirmą kartą matau.

-Nemeluok Danieli. ,-ji nusišypsojo. – jis buvo atėjęs pas tave, kai tu blogai jauteisi? ,-ji vis dar šypsojosi ir atsisuko į Luką.

Ji mane pričiupo..Tikrai.. Aš net nežinau, ar jie vienas kitą pažįstą? Jaučiausi keistai.

-Na gerai. ,- Priėjau prie Luko. –Ko norėjai?

Urtė priėjo prie mūsų ir atsisėdo ant suoliuko.

-Nemanot, kad jums reikėtų atsisėsti. ,-Ji nusišypsojo.

Lukas atsisėdo, atsisėdau ir aš. Urtė sėdėjo viduryje.

-Na aš norėjau atsiprašyti. ,-prakalbo Lukas.

-Beje, aš nežinau ar jūs vieną kitą pažįstat? Taigi susipažinkite. ,-bandžiau nusišypsoti.

-Na aš Urtė.

-Lukas. ,-Jis paspaudė Urtei ranką.

-Jūs seni draugai, ar priešai? ,-Urtė šypsojosi. Velniava, kokia ji graži.

-Na, kaip čia pasakyti..

-Mes vaikystės draugai. ,-pabaigė Lukas.-O jūs pora?

-Ne! ,-patvirtinom abu.

-Mes klasiokai. ,-paaiškinau.

-Ir geriausi draugai. ,-Pridūrė Urtė.-Gal nueikime į kokią kavinę? Nes man atrodo, kad tuoj pradės lyti.

-Na jūs galit eiti, aš turiu reikalų. ,-bandė išsisukti Lukas.

Urtė stvėrė jam už parankės.

-Būtų smagiau jei eitume trise, argi ne taip? ,-ji šypsojosi.

Aš atsistojau.

-Tai eime?

Jiedu atsistojo, Urtė paleido Luko ranką ir pradėjome eiti link arčiausiai esančios kavinukės.

Visą kelią jiedu šnekėjosi, o man neišėjo iš galvos tai, kaip elgėsi Lukas ir Urtė. Galėjau pasakyti, kad jie įsimylėjo vienas kitą. Bet, Lukas gėjus? Argi ne taip? Mane suėmė pyktis.

-Danieli? Danieli?!

-Taip? ,-buvau per daug išsiblaškęs.

-Tai kaip? ,-Urtė šypsojosi.

-Am.. kas? ,-velniava! Negirdėjau apie ką jie šnekėjosi.

-Taip ir maniau, kad tu nesiklausai. ,-suprunkštė Lukas.

-Nuo tavo šnekų man pykina, ir aš nenorėčiau apsivemti gatvėje.

Įėjome į kavinę. Susiradome staliuką prie lango, prie staliuko stovėjo keturios kėdės. Lukas ir Urtė atsisėdo priešais manę. Jie vėl pradėjo šnekėtis ir aš jaučiausi lyg būčiau trečias asmuo, nors tai aš žadėjau susitikti su Urte.. Prie mūsų priėjo padavėjas.

-Labas vakaras. ,-Jau vakaras?

Pakėliau akis, tai buvo..

-Danieli?

-Mantai? Tu čia dirbi?

-Tai reikia užsidirbti pinigų gyvenime. ,-nusijuokė. -O kaip tu sugalvojai ateiti į šią kavinę?

-Buvo arčiausiai.,-Nusišypsojau.

-Beje. ,-Jis pasilenkė prie manęs, kad girdėčiau tik aš. –Nepamiršk ateiti rytoj į repeticiją, nes kitaip man šakės.. Jau du kartus nepasirodei.,-jis atsitraukė. –Ir ką gį sau galvoji?,-jis gan skaudžiai trenkė man per petį.

-Net nepatikėtum kur aš buvau. ,-nusijuokiau. –Beje štai čia Urtė ir Lukas. –Luko vardą ištariau, gan švelniai. Bent pats taip maniau. –Urte, Lukai, čia Mantas.

-Labas. ,-jie pasisveikino.

-Jūs pora? ,-paklausė Mantas.

-Ne ji mano klasiokė, o apie juos nežinau. ,-nusijuokiau.

-Na gerai, ko pageidausite ponai ir ponia?

-Man kavos.,-pasakiau aš.

-Man taip pat. ,-Nusišypsojo Urtė.

-Man kavos su pienu. –Pasakė Lukas.

-Jūsų užsakymas, gerbiamieji, priimtas. ,-nusišypsojo Mantas ir nuėjo.

-Kas jis tau? ,-paklausė Urtė.

-Draugas.

Tuo pačiu metu, man suskambo telefonas. Išsitraukiau jį. Kaip ir maniau, tai buvo Kostas, vis dėl to jis turėtų skambinti, nes išėjau nieko nepasakęs, bet antra vertus, koks jam skirtumas?! Jis man nei tėvas, nei ką.! Numečiau ragelį ir išjungiau telefoną.

-Tai Danieli, kur tu buvai prapuolęs?,-Paklausė manęs Urtė.

-Nepatikėtum. Beje, ko tu norėjai iš manęs, Lukai? ,-Šį kartą jo vardą tariau su pasišlykštėjimu.

-Na.. Norėjau atsiprašyti.. taigi .. Atsiprašau. ,-jis žvelgė pro langą.

Aš pasidėjau rankas ant stalo ir pasiremiau galvą.

-Tavo atsiprašymas.. Nepriimtas. ,-nusižiovavau.

Urtė manę nužvelgė žudančiu žvilgsniu, bet aš nekreipiau dėmesio.

-Štai jūsų kava, gerbiamieji. ,-net nepajutau, kaip prie mūsų priėjo Mantas. Jis šypsojosi savo viliojančia merginas, šypsenėle.

-Ačiū. ,-Visi padėkojome.

Vos tik pabaigėme gerti kavą, Urtė pakilo ir atsisveikino.

-Jau turi eiti? ,-sumurmėjau mielu balseliu. ( netgi aš tokį turiu).

-Taip, atleisk, kada nors vėl susimatysime. ,-ji apkabino manę.

-Ir aš jau eisiu.,-atsistojo ir Lukas. –Iki Danieli. ,-jis pažvelgė į manę.

-Sudiev. ,-Numojau ranka, žiūrėdamas pro langą.

Susimokėjau už savo kavą ir išėjau. Lauke lijo kaip iš kibiro.. Buvo jau gan tamsu. Keista, nejaugi tiek laiko užsibuvome? Mašinos lėkė, ir ne viena spėjo mane aptaškyti.

-Idiotai!

Keli žmonės atsisuko į manę.. Visi skubėjo, lėkė, nejaugi jie taip bijo lietaus? Nevykėliai. Nežinau kodėl, bet šiuo momentu, man buvo į viską giliai nusispjaut. Viena mašina privažiavo prie manęs. Kas jam? Gi aš ant šaligatvio, po galais! mašina sustojo ir atsidarė langas, per lietų įžiūrėjau žmogaus figūrą.

-Štai kur tu..