17įrašas

Mašina sustojo ir atsidarė langas, per lietų įžiūrėjau žmogaus figūrą.

-Štai kur tu..

Tai buvo Kostas.

-Ko tu nori? ,-aš pradėjau eiti toliau,  o jis su mašina pamažu važiavo.

-Sėsk į mašiną.

Aš akimirksniu sustojau. Niekada nebuvau girdėjęs jo tokio balso, pikto, agresyvaus. Aš nieko nesakęs įlipau į mašiną, galima pagalvoti, kad tikrai išsigandau. Vos tik spėjau uždaryti dureles, jis pradėjo važiuoti.

-Užsisek diržą. ,-jo balsas pasikeitė į kasdieninį. Užsisekiau diržą ir paspaudė greičio pedalą. Jis tiesiog „skriejo oru“ gatvėmis. Jis lėkė labai greitai, nepratardamas daugiau nė žodžio. Aš jau supratau, kad į mano namus, mes nevažiuojame..

-Kur tu mane veži? ,-susinervinau.

Jis nieko neatsakė. Tik staiga mašina sustojo prie kažkokio prašmatnaus viešbučio. Dar vis lijo, todėl per mašinos stiklus daugiau nieko neįžiūrėjau.

-Lipk iš mašinos. ,-jis atsisuko į manę ir nusišypsojo, bet aš jutau, kad tai nepaprasta šypsenėlė.. Jis velniškai įsiutęs.

Išlipęs iš mašinos atpažinau kas tai per viešbutis, didingasis Klaipėdos viešbutis „Amberton Klaipėda“. Kostas patraukė į viešbutį, aš nusekiau iš paskos.

-Ir tu čia gyveni? ,-paklausiau, kai įėjome į viešbučio vidų.

-Taip. ,-Jis ėjo priekyje.

-Ir kuris tavo butas?

-4.

-4?

-Taip.

Geriau daugiau neklausinėsiu.. Įlipome į liftą ir Kostas nuspaudė 4numerį. Tai vadinasi jis turėjo omenį ketvirtą aukštą. Kostas ėjo priekyje, aš iš paskos. Jis atrakino duris ir įėjome į vidų. Butas tikrai įdomus. Bet įdomu, kaip jis čia gali gyventi?.. Kostas atsisėdo ant odinio fotelio, pasidėjo alkūnes ant keliu, sunarstė pirštus ir pasirėmė galvą.

-Ir tu pasakyk man, kur tu buvai prapuolęs?

-Nemanau, kad tai svarbu. ,-Apžiūrinėjau jo butą. Ant ,matyt jo, darbo stalo buvo begalės popierių ir kažkoks sąsiuvinis, nuėjau pažiūrėti.

-Kodėl neatsiliepei, kai skambinau?

-Tu man skambinai? ,-atsisukau į jį. –Na turbūt išsikrovė telefonas, nes net nejutau. ,-išsitraukiau iš kišenės telefoną ir bandžiau vaidinti rimtą. –Jis išsikrovęs. ,-Atsisukau atgal prie stalo ir paėmiau tą sąsiuvinį, atverčiau ir..

-Aš dėl tavęs jaudinausi ir. ,-jis pažiūrėjo į manę. –Kas tau yra? ,-jis atsistojo.

Aš atpažinau šį sąsiuvinį, tai mano „dienoraštis“.. Nesusigaudžiau, kaip jis atsirado pas Kostą?

-Jis tavo? ,-Priėjęs Kostas paklausė.

-Ne. Pirmą kartą matau.

-Keista.

-Kas?

-Aš jį radau tą dieną, kai tave buvo kažkas aplankę. ,-nusišypsojo. Neįmanoma nustatyti jo nuotaikos viena minute į priekį.

-Neįsivaizduoju kieno jis.

-Tai ko taip keistai į jį žiūri? ,-Kostas nusišypsojo.- na nesvarbu, tu alkanas?,-jis nuėjo į virtuvę.

-Ką mes darome tavo bute?

-Galima sakyti nebuvo priežasties. ,-jis šypsojosi. Kaip nori taip ir suprask jį..

-Man rytoj į mokyklą.

-Taip, nuvešiu.

-Mano visi daiktai namie.

-Ryte užvažiuosim pasiimsi kuprinę,

-O pūkis?

-Nebūk mažas vaikas. ,-jis kepė kiaušinius ir nusišypsojo.

Rytoj ketvirtadienis.. reikės nepamišti nueiti į treniruotę.