19įrašas

Įdomu, kada jis buvo mano draugas?.. Ir taip.. Gi jis turi vaidmenį.. MOKYTOJAS.

-Tu man net nebuvai draugas.

Kostas nusisuko ir pradėjo eiti.

-Čia socialinės kabinetas. ,-jis parodė ranka, į kairėje pusėje esančias duris ir jis pats apsisuko ir nuėjo toliau. Tik jis vėl sustojo, atsisuko ir nusišypsojo.

-Šiandien važiuosim pas tave ar mane? ,-paklausė.

-Šiandien grįšiu namo vėlai, turiu reikalų.

Jis nuėjo. Palaukiau kol jis nueis, ir patraukiau link tualeto. Net nežadėjau eiti pas socialinę.. Pastovėjau tualete, nusiploviau rankas. Prisiminiau, kad buvau gavęs žinutę. Išsitraukiau telefoną, du nauji gauti pranešimai. Atidariau pranešimus.

„Man matkė, oh nekenčiu rusų, užjaučiu, kad tau į ją reikia eiti.

Toma.“

Atrašiau jai:

„Nėr čia ko užjaust, jau šiuo metu pas socialinę varau.
Danielis.“

Atidariau sekantį pranešimą:

„Ko tu taip ilgai pas tą socialinę?

Urtė.“

Atrašiau ir jai:

„Tuoj pala, atlieku gamtinius reikalus ir grįžtu.

Danielis.“

Išėjęs iš tualeto patraukiau link rusų kabineto. Įėjęs į klasę, pajutau kaip visi į manę sužiuro. Aš nusišypsojau ir nuėjau atgal į savo suolą. Pamokai pasibaigus manę užkalbino Urtė.

-Kur tu taip ilgai buvai? ,-ji nusijuokė. Mes ėjome koridoriumi link matematikos kabineto.

-Tualete. Gal papasakoti, ką ponas nykštukas man pasakė?,-nusijuokiau.

-Tai žinoma. ,-nusijuokė ir Urtė.

Prie mūsų priėjo Mantas.

-Labas. ,-pasisveikinom.

-Mums reiktų eiti dabar, nieko prieš? ,-paklausė Mantas.

-Kur eiti? ,-pasiteiravo Urtė.

Aš žiūrėjau į Mantą. Jis atsargiai papurtė galvą, kad nepamatytų Urtė.

-Po 45min bus gerai? ,-paklausiau Manto.

-Nu gerai, ilgiau nė minutės.

-Ok.

Mantas nuėjo.

-Kur jūs eisit? Ir vėl bėgsi iš pamokų? ,-klausinėjo Urtė.

-Ne. Pamatysi kada nors. ,-nusišypsojau.

Matematikos pamoka praėjo daug greičiau nei tikėjomės. Vos skambutis nuskambėjo, viską susimečiau į kuprinę ir patraukiau link durų.

-Danieli, palauk. ,-Manę pašaukė Urtė. Aš atsisukau.

-Kitą kartą galėsiu ir aš kartu eiti su tavimi? ,-Urtė praėjo pro manę, sustojo ir atsisuko į manę. ji atrodė tiesiog stulbinančiai.

-Pažiūrėsim. ,-nusišypsojau ir išėjau iš kabineto.

Ėjome link laukinių durų iš lėto, per daug neskubėdami. Pamačiau Kostą ir sustojau. Jis išėjo iš mokytojų tualeto ir nuėjo koridoriumi.

-Danieli, kas tau? ,-pasiteiravo Urtė.

-Man viskas gerai, tik man atrodo, kad aš vėluoju. ,-nusijuokiau ir tuo pačiu metu iš už nugaros atbėgo Mantas.

-Varom!

-Greičiau varom! Kol kas nors mūsų nepamatė! ,-Rėkė Mantas.

Mes bėgome iš visų jėgų, norėjome užbėgti už sankryžos, kad mūsų nebematytų, nes kitaip prisidirbtume.

-Pagaliau.. ,-sustoję gaudėme orą.

-Nesakyk, kad mes ir vėl vėluojame?,-paklausiau.

-Ne. ,- atsakė Mantas, dar vis gaudydamas orą. –Dar kelios minutės liko, paskubam.

Pasileidome bėgti, prabėgom dar kelis posūkius ir jau buvome vietoje.

-Šis pastatas niekada nepasikeičia? ,-Paklausiau apžiūrėdamas pastatą akimis.

-Šis pastatas, tiesiog galima sakyti, buvo pastatytas mums. Atlaiko pačią garsiausią muziką.  ,-nusijuokė Mantas ir nuėjome iki durų.

Įėję į pastatą iškarto išgirdome muziką. Ji buvo tikrai šauni. Lipome laiptai į antrą aukštą. Laiptai kaip ir anksčiau buvo sukežę. Mantas ėjo priekį aš iš galo, užlipę į antrą aukštą pamatėm kitus jau šokančius.

-Tai mes vėluojam? ,-paklausiau Manto.

-Ne, kiekvienas narys ateina skirtingu laiko, mums reikėjo eiti į mokyklą, taigi mes kaip tik laiku. ,-paaiškino Mantas.

-Bet mums vis tiek teko pabėgti iš pamokų. ,-nusijuokiau.

-Sveiki.! ,-sušuko Mantas kitiems.

Karolis pritylino muziką ir mes su Mantu nuėjome prie jų.

-Sveiki. ,-pasisveikinau.

Vanesa į manę pasižiūrėjo ir nusišypsojo.

-Kodėl taip ilgai nesirodei? Neužmiršai, kad buvome skyrę tik bandomąjį laikotarpį? ,-paklausė prie manęs priėjęs Tadas-Vadeiva „Monstras“. Jie šoka visi nuostabiai, bet kaip vadeiva jis geriausiai.

-Turėjau išvykti į Japoniją. ,-Nusijuokiau, dešinę ranką užkeldamas už galvos.

-Keliauninkas tarp mūsų, huh? ,-nusišypsojo Eva.

-Na negaiškime laiko, pradėkime nuo pradžių! ,-Tadas sušuko, nubėgo į salės vidurį, suplojo rankomis ir Karolis įjungė muziką. Visi nuskubėjome į vidurį. Tadas stovėjo vidurį, o mes visi į jį žiūrėjome. Jis mus mokė, šį šokį jis kurė. Mane „pastatė“ prie Faustos ir Armino. Bet tik keliom minutėm, nes kaip žinoma hip hope vietos nesvarbios, svarbiausi judesiai.