26 Įrašas

Aš nieko nelaukęs išlipau iš lovos. Jau ketinau daryti duris, bet veidrodyje pamačiau kad aš esu tik po šortais. Greitai apsimoviau džinsus ir marškinius.

-Kostai! ,-sušukau lipdamas laiptais.

-Kas yra? ,-jo balsas atsklido iš svetainės. Aš nuėjau į svetainę.

-Kostai, kada sakiai išvažiuosi? ,-Aš nusišypsojau.

-Po 2 savaičių. ,-Jis sėdėjo ant sofos ir gurkšnojo kavą ir šypsojosi.

 ką jis taip anksti čia daro? Bet tai ne esmė.

-Aš vykstu kartu. ,-tepasakiau ir išėjau iš svetainės.

-Kaip tavo nuomonė pasikeitė taip greitai? ,-jis šypsojosi

-Aš ją sugebu keisti. ,-sušukau ir nuėjęs į virtuvę, ieškojausi ką nors valgomo.

-Pranešiu tavo mamai. ,-jis atėjo į virtuvę. –Ko nori pusryčiams?

-Ką nors valgomo. ,-tepasakiau ir atsisėdau ant kėdės.

-Kepsniai tiks? ,-jis pažiūrėjo į šaldytuvą.

-Taip. ,-aš buvau geros nuotaikos.

~PO DVIEJŲ SAVAIČIŲ~

-Danieli, tu kaip mergaitė, ką tu ten taip ilgai darai? ,-Kostas šaukė iš pirmo aukšto.

Aš niekur negalėjau rasti savo dienoraščio.

-Sakiau tuoj! ,-užrėkiau ant jo, ir po stalu bandžiau ką nors rasti.

-Ir kur ta kalė galėjo jį nukišti? ,-sumurmėjau pats sau ir pažvelgiau pro langą, dar tik aušo.

-Jeigu nenusileisi mes pavėluosim.!

Atsidariau spintą, ji buvo tuščia, apžiūrėjau stalčius, kur jis gali būti? Nuėjau į darbo kambarį, čia nieko neradau.

-Danieli, jūs pavėluosit! ,-šį kartą šaukė mano mama.

Aš nusileidau į apačią.

-Taigi sakiau tuoj. ,-piktai pažiūrėjau į motiną.

-Važiuojam, tučtuojau. ,-piktai pasakė Kostas ir nusišypsojęs mano mamai, ją apkabino atsisveikindamas.

-Ačiū tau Kostai, neįsivaizduoju ką būtume darę be tavęs. ,-ji nusišypsojo ir paleido Kostą.

-Na ką jūs, nėra sunku prižiūrėti šitą neklaužadą. ,-Jis pašiaušė man plaukus aš nusukau akis nuo jo, mes buvom susitarę, kad nesipyksime prie motinos akių, bet tai per daug sunku.

-Oi, Danieli, pasiilgsiu tavęs. ,-Mama apkabino manę.

-Aš ir tavęs mamą. ,-apkabinau ir ją.

-Sėkmės jums. ,-Ji paleido manę.  –Nieko neužmiršai Danieli? Gerai pagalvok. ,-ji pažiūrėjo į manę šypsodamasi. Man buvo keista matyti ją tokią nuvargusią ir nusiverkusią, ji grįžo namo prieš savaitę, ir aš vos ją atpažinau.

-Ne. ,-teatsakiau ir nusišypsojau. –Nu ate, mama,- dar vis šypsojausi ir dariau duris, kai mano žvilgsnis nukrypo prie sumestų daiktų, kur kažkada buvo išdaužtas langas. Mano dėmesį patraukė numesti keli sąsiuviniai, pakėliau juos.

-Kas čia? ,-paklausė mama

-Nežinau.

Atverčiau sąsiuvinius, tai buvo kažkoks keistas sąsiuvinis, lyg ir dienoraštis, bet ne mano. Atverčiau kitus sąsiuvinius, jie buvo tik prirašyti matematikos sąsiuviniai.

-Šiukšlės, -tepasakiau ir numečiau jas atgal į krūvą, pasilikau tik vieną, kuris buvo panašus į dienoraštį.

Atsisveikinę su mano mama, pagaliau įsėdome į mašiną. Kostas atsisėdęs į vairuotojo vietą keistai į manę pažiūrėjo.

-Ko tu ieškojai? ,-paklausė.

-Sąsiuvinio. ,-atsakiau.

-radai?

-ne.

-o tai kas čia?

-nežinau.

-tai kam ėmei?

-koks tavo reikalas? ,-užrėkiau ant jo. Pagaliau buvom prie Urtės namų. Urtė važiuoja kartu su mumis, nes mes su Urte išprašėme jos tėvų. Aš išlipau iš mašinos.

-Labas Urte,- aš ją apkabinau ir pabučiavau ją. Ji atsakė tuo pačiu.

-Daug daiktų vešies? ,-paklausiau su šypsena veide.

-Na tiek kiek man jų reikia. ,-ji taip pat nusišypsojo.

Aš pakėliau jos lagaminus ir įdėjau į bagažinę.

-Viskas? ,-paklausiau.

-Dar viena tašė namie, tuoj ateisiu. ,-ji nusišypsojo.

Aš uždariau bagažinę, nes joje vietos nebebuvo ir patraukiau link jos namų.

-Eime. ,-Urtė pasakė išbėgdama ir pastvėrusi man už rankos, mes nubėgome į Kosto mašiną.

-Važiuojam? ,-paklausė Kostas, kai įlipom į mašiną.

-Taip, jau viskas. ,-Urtė nusišypsojo.

Mes pradėjome važiuoti į oro uostą. Mašinoje šnekėjausi tik su Urte, atvykę į oro uostą įsėdome į lėktuvą, aš sėdėjau kartu su Urte.

-Kas čia per sąsiuvinis? ,-ji paklausė tada, kai kaip tik aš pasiruošiau jį skaityti.

-nežinau, radau jį namie, ir jis buvo panašus į kažkieno dienoraštį, -nusišypsojau.

Įsidėjau jį atgal į kuprinę. Kai Urtė užmigo ant mano peties, aš atsiverčiau sąsiuvinį ir pradėjau skaityti.

Jame buvo parašyta: O TAVO GYVENIMAS NĖRA ŠŪDINAS.

Atverčiau kitą puslapį, ir pamačiau labai pažystamą rašyseną, tik nelabai supratau kieno. Pervertęs kelis puslapius, pamačiau savo dienoraščio kelis lapus, nustebau, bet ir nusišypsojau.

-O tavo gyvenimas kažkada buvo toks? ,-paklausė Urtė, pasirodo ji  nebuvo visiškai užmigusi.

-Buvo, bet nebėra kai aš su tavimi. ,-aš ją pabučiavau ir ji atsakė tuo pačiu, šis bučinys buvo kitoks nei įprasti mūsų bučiniai, gal dėl to, kad kiek aš kartų ką nors miegau, niekada nemylėjau taip stipriai kaip dabar? Nežinia.