14Įrašas

Padaviau bilietą ir nepajutau, kaip aš jau sėdėjau lėktuve.

Sėdėjau prie lango. Skrydis truko apie 4 valandas, nepajutau kada atskridom, nes buvau užsnūdęs. Išlipęs iš lėktuvo, nuėjau ten kur ėjo visi žmonės, rankoje nešiausi portfelį, jame buvo dokumentai Ėjęs link išėjimo pamačiau žmones, stovinčius su kortelėmis ir ant jų užrašyti vardai ir pavardės. Savo pavardės nepamačiau, tad išsiėmiau lapuką ant kurio buvo užrašytas Tokijas, Japonija, Ritsu. Ant vienos kortelės, kurią laikė kažkoks vaikinas, jis atrodė kaip 19metų, buvo užrašyta „Ritsu“. Nuėjęs prie jo angliškai paklausiau:
-Atsiprašau, mane atsiuntė Ritsu.

Tas vaikinas mane nužvelgė ir lyg susimąstė.

-Taip. Gerai. Skrendam. ,-jis atrodė sumišęs ir jo anglų tikrai buvo prasta. Aš anglų truputį pramokau gyvendamas Londone dvejus metus.

-Ką? Gal kalbi Lietuviškai? ,-Piktai paklausiau.

-O taip! Jau išsigandau, kad man teks kalbėti Angliškai. ,-Jis atrodė atsipalaidavęs. –Na eime greičiau, mūsų jau laukia. ,-Jis nuėjo link išėjimo, o aš nusekiau jam paskui.

Vos išėjęs, pamačiau juodą limuziną, prie jo stovėjo vairuotojas ir nusišypsojo pamatęs jį. Vairuotojas atidarė duris ir jis įlipo. Aš dar vis stovėjau.

-Lipk greičiau, mes skubam.

Įlipęs į limuziną pasijaučiau nejaukiai, jis buvo tikrai didelis, su tokiu dar nevažiavau. Limuzinas pajudėjo, mes pradėjome važiuoti. Tokijas tikrai buvo nuostabus, visi pastatai, reklamos, parduotuvės, tiesiog viliojo ir gundė akis. Urtei čia būtų rojus, nes ji, manau tikrai mėgsta apsipirkinėti. Man už akių užsikabino didžiulis pastatas su kažkokiu užrašu, jis buvo užrašytas hieroglifais, tad nesupratau kas ten parašyta, bet pastatas buvo milžiniškas. Limuzine vyravo tyluma. Jis nieko nekalbėjo, tiesiog žiūrėjo pro langą. Tik suskambo telefonas, jis pakėlęs ragelį, pradėjo šnekėti-Japoniškai. Aš nė žodžio nesupratau ką jis šnekėjo. Tik netikėtai jis baigė šnekėti.

-Atvažiavome.,-pasakė.

Aš ruošiausi daryti duris, bet jis manę sulaikė.

-Vairuotojas tau jas atidarys.

-Aš ne koks turtuolis, kad man to reikėtų. ,-piktai pasakiau.

Vairuotojas atidarė duris ir aš išlipau. Mes stovėjome prie dviejų milžiniškų pastatų. Vienoje gatvės pusėje buvo apie 9aukštų pastatas, kitoje gatvės pusėje buvo apie 7aukštų pastatas. Jis neišlipo, o vairuotojas uždarė duris.

-Kuris pastatas pagaliau?! ,-užšaukiau atidaręs duris.

-Man niekas nesakė, kad tave teks ir į vidų įvesti. ,-jis tiesiog vėl pasiėmė savo telefoną.

-Neisi? Na gerai, gali mane vežti tiesiai atgal į oro uostą. ,-Aš įlipau į limuziną ir atsisėdau.

Jis persmeigė mane žvilgsniu.

-Na gerai lipam, nes kitaip tas Ritsu užsius ant manęs. ,-Šį kartą jis išlipo pirmas iš limuzino, aš po jo. Jis nuėjo link pastato šalia, kur stovėjo automobilis. Patraukiau iš paskos.

-Turi dokumentus?

-Kaip tu galvoji? ,-Pasakiau ne savu balsu. Mano rankoje buvo portfelis. O šis kostiumas tikrai patogus.

Mes įėjome į vidų. Pastatas iš išorės buvo didelis, o iš vidaus dar didesnis. Nieko įspūdingo, Londone buvo didesnių, bet vis tiek būčiau nežinojęs kur eiti. Jis parodė kažkokią kortelę, kažkokiai moteriai, kuri kažką pasakė, garantuoju kiniškai, kaip malonu kai nieko nesuprantu. Kiek supratau mes patraukiame link lifto. Įlipę į liftą, Jis paspaudė penktą mygtuką. Pakilome. Kur po galais-aš esu?? Ir ką tas asilas Kostas mano?! Nepasakydamas nei kur dirba nei ko čia reikia. Susinervinau ir sugniaužiau kumštį. Sustojome trečiame aukšte įlipo kažkokie du vaikinai, vyresni už manę, galbūt Jo amžiaus. Vienas iš tų vaikinų gėrė kavą o kitas kažką jam šnekėjo. Man ta jų kalba primena čiukčius.. Jie išlipo 4aukšte, ir pagaliau mes pakilome į penktą aukštą. Vos tik atsidarė lifto durys, jis patraukė į priekį. Šiame aukšte buvo keista atmosfera, jautėsi nuovargis ir beprotybė, kad ir kaip tai keistai atrodytų, nepastebėjau šiame aukšte , nei vienos moters. Jis pasuko į kažkokį kabinetą, kurio durys buvo atdaros. Jame buvo penki stalai sudėti taip, kad kiekvienas sėdėtų prieš kitą asmenį, tik vienas stalas buvo lyg „boso“ , ir prie jo sėdėjo kažkoks vyras kuriam galėjau duoti 25metus. Prie kitų stalų sėdėjo tik du žmonės, kitos vietos buvo tuščios. Ant kiekvieno stalo buvo po kompiuterį, o kabineto gale buvo spausdintuvas. Taip pat ant stalų buvo daug popierių ir visokių braižinių. JIS nusilenkė prieš „bosą“ kartu kažką pasakydamas. Jis pažvelgė į manę, tiesiog norėdamas, kad aš padaryčiau tą patį ką ir jis. Aš nusilenkiau, bet nieko nesakiau.

-Duok popierius.,-pasakė Jis. Aš vadinu tą vaikinu JUO/JIS, nes aš nežinau to bukagalvio vardo.

Aš padaviau popierius vyrui, sėdinčiam už stalo. Tas vyras juos peržiūrėjo ir kažką murmėjo. Jis numojo ranka.

-Einam. ,-pasakė jis, patemdamas mane už rankovės.

-važiuojam į oro uostą? ,-Kvailai paklausiau.

-Norėtum, aš pažįstu boso žvilgsnį, jam reikia ištaisyti juos ir tu juos turėsi perduoti Kostui, kad tas slunkius pats negalėjo atvykti.

-O kur aš dėsiuos?! ,-užrėkiau ant jo.

-Tai tam ir važiuojam į viešbutį! ,-užšaukė ir jis.

Išėję iš pastato, įlipome į limuziną ir pradėjome važiuoti. Suskambo kažkokia keista melodija, aš į ją nereagavau, nes per tą Kostą, aš pamiršau savo telefoną.

-Tai tu neatsiliepsi? ,-jis piktai pažvelgė į manę.

-Aš neturiu telefono.,-net nepažiūrėjau į jį, tiesiog žiūrėjau pro langą.

-Tai kas skamba tavo portfelyje?

Aš pasiėmiau portfelyje, ir tikrai jame skambėjo ta keista melodija. Apieškojęs portfelį, radau atlenkiamą telefoną. Pakėliau ragelį, nes Jis mane tiesiog „valgė“ žvilgsniu, sakydamas, kad nutildyčiau tą kvailą muzikėlę.

-Alio? ,-pakėlęs ragelį pasakiau.

-Ar tau viskas gerai? ,-tai buvo Kostas.

-Tavo tie popieriai buvo blogi.

-Tu grįžti jau?

-ne, važiuoju į viešbutį.,-aš kalbėjau šaltai, o Kostas kalbėjo kažkokiu keistu balsu.

-Aš atvykstu.

Kostas padėjo ragelį. JIS į mane žiūrėjo.

-Koks tavo vardas? ,-šaltai paklausiau.

-Aleksas. Bet rimtai, kitą sykį tikiuosi, kad Kostas nesiūs žmonių kurie nemoka Japoniškai.

Nuostabu Aleksas lopinskis, tiks, vadinsiu jį lopu.

Mes atvykome į viešbutį, šį kartą Aleksas ėjo kartu. Jis šnekėjo su kasininkę, ar kaip ją pavadinus.

-Turi pinigų? –paklausė jis.

Aš išsitraukiu iš portfelio 100jenų.

-Užteks tiek. ,-Jis juos paėmė ir padavė moteriai. –Eime. ,-pasakė jis.

Jis ėjo link laiptų.

-Štai antras trečias aukštas, 24numeris. ,-Jis padavė man raktą. Ir išėjo.

-E, o tai kiek laiko aš čia būt turėsiu??!

Jis nieko neatsakė ir tiesiog prapuolė.

-Na ir pydaras.. ,-sumurmėjau ir pradėjau lipti laiptais.

Na štai 24numeris,  aukštas. Atrakinęs kambarį, likau sužavėtas. Kambarys buvo tikrai geras. Per vidurį kambaryje buvo dvivietė didelė lova, šone stalas aplinkui 4kėdės, didelis televizorius prieš lovą ir durys kaip aišku į dušą ir tualetą.

-Nuostabu..,-uždariau duris ir kritau į lovą nusnausti. Nesijaučiau gan gerai po skrydžio. Tik kažkas pasibarškino į kambario duris. Aš nieko nesakiau, nes Japoniškai nemoku. Netikėtai tas asmuo įėjo į kambarį. Tai buvo kažkokia moteris.

-Ko jums reikia? ,-aš kalbėjau angliškai, atsisėdęs ant lovos krašto.

-A, kalbate Angliškai? Gal jūs alkanas? ,-moteris taip pat pradėjo kalbėti angliškai.

-Ne, ačiū. ,-nusišypsojau. Aš jutau, kad valgyti tikrai noriu, bet šiuo metu aš labiau noriu miego.

Moteris nusišypsojo.

-Jei ko nors norėsite, aš būsiu apačioje, svečių salėje. ,-moteris nusišypsojo ir išėjo. Vos ji išėjo mano skrandis sugurgė. Aš kritau į lovą ir bandžiau užmigti. AA, vėl tas skambutis. Pakėliau ragelį.

-Nu?

-Tu viešbutį? ,-tai buvo Kostas.

-Nu.

Jis nieko nesakęs padėjo ragelį. Aš užmigau.

Pabudau nuo klaviatūros spaudinėjimo garso. Nuo klaviatūros? Atsimerkiau. Taip.. visgi čia buvo ne sapnas, aš prieš savo akis mačiau tą patį stalą su keturiomis kėdėmis. Atsisukau iš kur ėjo klaviatūros spaudinėjimo garsas.

-Ką tu čia darai?!!! ,-aš pašokau iš lovos. Nes joje buvo Kostas, jis kažką rašė su kompiuteriu. Ir kaip po velniais jis čia atsidūrė?? Nejaugi jis dėl to aną kartą skambino??

-Dirbu. Prižadinau? ,-jis neatitraukė akių nuo ekrano. Jis buvo su akiniais, o plaukai krito į visas puses.

-Dūxas tu!!! Visų pirmą kažkokį šūdiną darbą pavedi man, kur net pats nesuprantu kam tau jo reikia ir dar atsirandi čia iš niekur nieko?! ,-užšaukiau ant jo. Ir kam jam visa to? Gi jis milijardierius..

-aš rašytojas. ,-jis net nepažvelgė į manę ir aš dar labiau įsiutau.

-Ką tu rašai?! Jaučiu kokius romanus, ane?!,- jis manę veda iš proto. Aš jo nekenčiu!!

-Šiuo metu rašau knygą, bet rašau ir komiksus. ,-jis ramiai į manę pažiūrėjo.

Aš išėjau į balkoną, reikėjo atsigaivinti nervus po tokio lopo įsiveržimo. Atsirėmiau į turėklus, keista, kad mieste papūtė vėjas. Tai truputį, padėjo nuraminti nervus. Lauke buvo tamsu, gatvėse jau degė šviesos, o aš nesiorientavau kiek jau valandų. Parėjęs į kambarį pažvelgiau į Kostą piktu žvilgsniu ir atsisėdau ant kėdės. Taip prasėdėjau apie valandą ir vos neužsnūdau, kol Kostas neužvertė kompiuterio.

-Važiuojam.

-Kur? ,-mano akys jau merkėsi.

-Į darbovietę.

Jis įsidėjo kompiuterį į tašę, pasiėmė nuo lovos galo švarką ir nuėjo link durų..

-Galiu pasilikti? ,-sumurmėjau.

-Ne, vyksim atgal į Lietuvą iš karto po to.

Man suskaudo raumenis ir aš sustingau vietoje. Turbūt Kostas tai pastebėjo, nes jis priėjo prie manęs ir padavė kažkokią tabletę.

-Kas čia? ,-kreivai į ją pažiūrėjau.

-išgerk, pagerės.

Aš paėmiau jo tabletę, o jis man padavė mažą buteliuką vandens. Išgėriau.

Kostas atidarė duris ir mes išėjome. Prie pastato stovėjo raudona mašina, mašinos markė buvo audi.

Kostas atidarė jos durelės.

-Lipk.

-Kieno čia mašina? ,-Aš stovėjau prie mašinos.

-Nevogta, lipk greičiau. ,-Jis atsisėdo į vairuotojo pusę, o man teko sėstis prie jo.

Atvažiavome gan greitai į jo vadinamą darbovietę.

-Palauk čia. ,-jis išlipo iš mašinos ir nuėjo.

Aš pasilikau sėdėti mašinoje ir pajutau, kad mano skrandis tikrai sugurgė. Kostas parėjo gal po kokių 20minučių, jis net neparėjo, jis parbėgo, greitai įsėdo į mašiną ir aš iš galo pamačiau, kad ateina tas pats vyras, vadinamasis „bosas“.

-Kas buvo? ,-Kostas jau užvedė mašiną.

-Jam labai nepatiko tai, kad aš perkūriau jo istoriją. ,-jis nusijuokė.

Mes važiavome greitkeliu ir gan greitai.

-Tu alkanas? ,-jis manęs paklausė.

-tai kaip tu manai?

-Važiuojame į kokį restoraną?

-Tu gal juokauji? ,-milijardierius blet.. Aš niekaip negaliu jo suprasti, kam jis dirba mokytoju, jei jis toks turtingas??

-Na važiuojame. ,-jis buvo laimingas. Nejaugi būna tokia laimė, kai užsirauni ant „boso“?

Mes atvažiavome į kažkokį restoraną, jis atrodė gan prabangiai.

-Tai čia tipo mes valgysim?

-Tai kaip galvoji? ,-jis juokėsi.

Išlipę iš mašinos nuėjome link įėjimo, patarnautojas paėmė Kosto švarką ir parodė laisvą staliuką, jis buvo atokiai nuo kitų, bent tai gerai, nes aš padoriai valgyti nelabai moku. Visada kas nors iškrenta.

-Tai ko norėsi? ,-mes atsisėdome prie stalo ir jis apžiūrinėjo meniu. Aš taip pasiėmiau antrą meniu ir pradėjau žiūrėti.

-Kepsnių čia turbūt nėra? ,-tekstas buvo japoniškas, tad žiūrėjau tik į paveiksliukus.

-Gal ir yra. ,-nusišypsojo.

-O tu tikrai nemoki Japoniškai?

-Ne.

-Na aišku tada, kodėl žiūri tik į paveiksliukus. ,-jis nusišypsojo. –Aš užsakysiu tą patį ką ir sau, gerai?

-Aha. Aš padėjau meniu į šalį ir pradėjau laukti. Kostas pasakė padavėjui ką valgysim. Jam suskambo telefonas.

-O ne. ,-jis sumurmėjo, vos tik pažiūrėjęs į ekraną.

-kas?

-nieko. ,-jis turbūt numetė ragelį ir išjungė telefoną. Jis šypsojosi.

Maistą atnešė gan greitai. Kostas užsakė kažkokį patiekalą iš ryžių, gal tai suši?

-Skanaus.

-ačiū ir tau. ,-pasakiau.

Pradėjome valgyti, kol neužilgo atėjo padavėjas ir atnešė vyno dvi stiklines???

-mokytojas mane girdo? ,-man pakilo nuotaika.

-ŠŠŠ, niekam nesakyk. ,-nusijuokė ir jis.

Mes gurkšnojome vyną ir valgėme, gan smagu, neiti į mokyklą.

Restoraną palikome po geros valandos.

-Kur dabar?

-Namo? ,-paklausė Kostas.

-Būtu fainiai. ,- jaučiausi keistai. Labai keistai.

Aš net nepastebėjau kaip aš pradėjau šnekėti su Kostu ir kaip aš atsidūriau lėktuve, turbūt tikrai buvau apdujęs nuo vyno. Pasirodo aš per visą skrydį miegojau ir dar be to,skridome kažkokiu lėktuvu kur buvo tik apie 50žmonių.

Aš pajutau tik vieną dalyką per visas valandas, kol grįžom į Lietuvą. Aš pajutau kada grįžome į Klaipėdą, į mano namus. Pasirodo jau buvo trečiadienio rytas.

Vos tik išlipęs iš taksi drožiau namo, ir buvau priblokštas, ką radau pašto dėžutėje.